Šiuolaikinės reanimatologijos pasiekimai greitai suteiks galimybę atgaivinti žmones praėjus 12 ar net 24 valandoms po jų mirties, tvirtina Stony Brook universiteto Niujorke Medicinos mokyklos reanimatologijos tyrimų vadovas daktaras Samas Parnia. Tiesa, pasak šio visame pasaulyje pripažinto mirties procesų tyrimų specialisto, plačiai prieinamomis tokios žmogaus gaivinimo technologijos taps tik po 20 metų.
Mokslininko teigimu, jei ir toliau reanimatologijos mokslas bei technologijos darys tokią pažangą, kaip šiuo metu, tokie iš pirmo žvilgsnio neįtikėtini medicinos pasiekimai taps įprastine išsivysčiusių šalių reanimatologų praktika, skelbia „Fox News“.
Pasak S. Parnia, mirtis nėra fiksuota perėjimo iš gyvos būsenos į negyvą akimirka: galvos smegenų ląstelės gali išlikti gyvybingos daug valandų, ir net kūnas praėjus valandai po širdies sustojimo gali likti galutinai nepažeistas. Tačiau kodėl dar ir šios dienos vyrauja požiūris, net ir tarp gydytojų, kad jau po 5 minučių po konstatuotos mirties gaivinti paciento nebėra prasmės?
Pasirodo, tai plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kuris buvo paremtas 50 metų senumo tyrimais, sakoma pranešime. Tada medicinos mokslo atstovai priėjo išvadą, kad per tokį trumpą laiko tarpą smegenų ląstelės neišvengiamai turėtų žūti. Tačiau šiandien mokslininkai ir medikai žino, kad teisingai reanimuojant galvos smegenų ląstelės gali išlikti gyvybingos net kelias valandas, netgi ir tuo atveju, jei visas likęs kūnas visiškai neveiksnus, tai yra, neplaka širdis, neveikia plaučiai ir kiti organai. Po 5 minučių negrįžtami galvos smegenų pakitimai prasideda tik tuo atveju, jei reanimatologai nesiima jokių gaivinimo piemonių arba neturi reikiamos techninės įrangos.
Nuo seniausių laikų iki pat XX amžiaus mirties faktas buvo fiksuojamas labai apibrėžtai: kai nustoja plakusi širdis ir žmogus nebekvėpuoja. Tačiau atsiradus plaučių ir širdies reanimacijos (CPR) technologijai šis primityvus požiūris į mirtį neteko prasmės: specialiomis medicininėmis mašinomis varinėti kraują ir deguonį paciento organizme galima praktiškai neribotą laiką. Jei CPR procedūra būtų pradėta kaip įmanoma anksčiau po širdies sustojimo, galima žymiai sumažinti smegenų pažeidimo pavojų ir prailginti galimos reanimacijos laiką, teigia daktaras S. Parnia.
Kaip bebūtų keista, didžiausias pavojus smegenims kyla vėl privertus plakti širdį, sakoma pranešime. Kai į deguonies badą išgyvenančias smegenis vėl plūsteli kraujas, jis kurį laiką tampa toksiškas smegenų audiniams, ir gali sukelti jų tinimą ar uždegimą, o tai savo ruožtu gali sumažinti smegenų aprūpinimą krauju ir vėl sukelti deguonies badą. Pasak specialistų, didžioji dalis smegenų pažeidimų po reanimacijos įvyksta ne pirmosiomis minutėmis po mirties, o per kelias valandas (iki 72 valandų ribos), kuomet pacientas laikomas galutinai išgelbėtu.
Teoriškai visą tą laiką pacientą galima „ištraukti iš kito pasaulio“, teigia mokslininkas, tačiau tik tuo atveju, jei teisingai atliekamos visos būtinos reanimacijos procedūros. S. Parnia pabrėžia, kad pakanka tik vienos klaidos, ir žmogus gali mirti arba gali būti vienaip ar kitaip pažeistos jo smegenys.
Pirmiausia būtina kaip įmanoma greičiau pradėti vykdyti netiesioginį širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą, pageidautina, kad tai darytų mašina, nes gydytojai neretai pripumpuoja plaučius oro, suspaudžia širdį ir faktiškai nužudo reanimuojamą pacientą, sakoma pranešime. Šiuolaikinės reanimavimo technologijos taip pat reikalauja, kad kūnas būtų atvėsintas iki 32 - 34 laipsnių pagal Celsijų temperatūros. Tokiomis sąlygomis pacientai gali išbūti apie 24 valandas.
Atvėsinimas sumažina smegenų poreikį deguoniui ir neleidžia prasidėti pavojingiems cheminiams procesams, dėl kurių susidaro tokios medžiagos kaip vandenilio peroksidas. Visa tai sulėtina ląstelių žūties procesą ir smarkiai padidina išgyvenimo tikimybę. Deja, pasak S. Parnia, šių rekomendacijų laikosi ne visos ligoninės net ir išsivysčiusiose šalyse, kur klinikos turi sąlygas įsigyti visą būtiną reanimavimo įrangą ir apmokyti personalą. Pavyzdžiui, Vokietijoje pažangias pacientų reanimavimo technologijas naudoja vos 50 - 60 proc. ligoninių. Vis dėlto net ir namų sąlygomis kartu su įprastinėmis pirmosios pagalbos procedūromis reanimatologai rekomenduoja atšaldyti klinikinę mirtį patyrusio paciento kūną.
Mokslininko teigimu, didėjant kvalifikacijai ir plintant šiuolaikinei reanimavimo įrangai, galinčiai automatiškai vykdyti daugelį gaivinimo procesų, pacientų reanimacijos laikas bus prailgintas iki 24 valandų, o išgyvenimo tikimybė smarkiai išaugs.
Mirtis nuo širdies smūgio išsivysčiusiose šalyse esą ilgainiui taps išimtimi: paciento gyvybė bus palaikoma iki to laiko, kol chirurgas pašalins kraujagyslę užkimšusį trombą arba bus išspręsta kita problema, dėl kurios sustojo širdis, sakoma pranešime.
