Po keturių knygų „Tikroji Daktarų istorija“ (2010, 2011, 2015 m.), „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011 m.), „Vilniaus bomberio išpažintis“ (2013 m.), „Mafijos kronikos“ (2014 m.) apie Lietuvos gangsterius ir mafijos atstovus, autorius užsimanė savo ištikimiems skaitytojams pateikti kažką originalaus, naujo ir vėl šiek tiek šokiruojančio. Taigi, taip atsirado, pernai prieš pat Kalėdas pasirodžiusi penktoji knyga „13 Tamsaus lietuviško verslo paslapčių“.
- Kaip gimė mintis narpliotis Lietuvos milijonierių „seifuose“?
Skaitytojai visada domisi žinomų, turtingų žmonių gyvenimo kronikomis, skaičiuoja jų uždirbtus pinigus, stebi jų įsigytas prabangias transporto priemones, sraigtasparnius ar galų gale kaip puošiasi jie patys ir jų žmonos, gyvenimo draugės. Kadangi nesu pasiekę dar tokio lygio, kaip tarkime Holivudo režisierius Quentinas Tarantino, kuris po kelerių metų pertraukos susuko labai keistą ir prieštaringai įvertintą, tačiau vangią dramą apie aštuonetą asmenų tolimoje kalnų trobelėje, tad turėjau skaitytojams pateikti tai, ne ką aš, o ko jie nori. Galų gale, iš kelių patyrusių psichologų teko girdėti, kad apie turtingus žmones aktyviai skaitydami, smalsiai domėdamiesi žmonės paslapčia svajoja ir patys gyventi tokį gyvenimą ar mėgautis aprašoma prabanga.
Maxima" parduotuvė Vilniuje (nuotr. asm. archyvo)" loading="lazy"/> 
Be to, mačiau, kad iki šiol Lietuvoje taip ir nepasirodė knyga, kurioje būtų suguldyta visa tikroji lietuviško verslo istorija. Skaitytojai, dažniausiai lepinami tekstais apie tai, kokie žymiausi šalies verslininkai yra skaidrūs, šaunūs, ar tarkime linkę dosniai remti labdaringas organizacijas, paramos koncertus ar kaip toliau ketina gražinti didžiausius Lietuvos miestus statydami šiuolaikiškus daugiabučių, verslo centrų kvartalus, tačiau nieko vis dar nežino apie jų praeitį. Iki niekas šiol iš kriminalinės dokumentikos autorių nebuvo linkę panagrinėti plačiau, iš ko susikrovė turtus gerai žinomų verslo bendrovių, prekybos centrų, gamyklų savininkai.
Daugeliui iki šiol yra nemažai neatsakytų klausimų, kaip taip per vieną naktį galima tapti turtingiausia Lietuvos moterimi ar kokiomis aplinkybėmis vienas žinomas kaunietis per naktį iš būdelėje budinčio sargo tapo pagrindiniu didelės gamyklos savininku.
Kad nepasirodytų tokios istorijos, mano žiniomis, galėjo būti mestos didžiulės pajėgos – kalbėta, kad kai kurie žiniasklaidos priemonių savininkai sulaukė pelningų reklaminių paketų ir galiausiai nutarė išvis nieko blogo nerašyti apie mano anksčiau paminėtas ar kitas mažiau žinomas, tačiau spalvingos praeities verslo pasaulio personas. Be to, Lietuvoje gyvena nemažai žmonių, kurie sutinka, kad atgavus nepriklausomybę nemaža dalis būsimųjų milijonierių tą savo pirmąjį milijoną uždirbo, susikrovė ne visai teisėtai, sąžiningai ar dorai. Todėl šioje knygoje sutelkiau didesnį dėmesį apie garsiųjų šalies milijonierių verslo ištakas. O kai kurios iš jų yra itin skandalingos, tamsios ir netgi su kriminaliniu šleifu.
Siekiant patvirtinti gautą šokiruojančią informaciją teko nemažai laiko praleisti archyvuose bei su žmonėmis, kurie disponuoja aštria informacija. Kai kurie iliustruojantys pavyzdžiai suguldyti ir šios knygos iliustracijų puslapiuose – štai pačioje knygos pabaigoje yra sudėtos senų bylų kopijos, kuriose minimos garsiųjų ir šiandien gerbiamais laikomų Lietuvos verslo atstovų pavardės. Tiesa, tose bylose jie yra pasižymėję kaip nelabai gražios reputacijos asmenys, - konkrečiai minimi dalyvavę tam tikrose nusikalstamose veikose.
Kai kurios iš jų šiandien atrodo juokingos, tačiau tuo pačiu ir nemažiau šokiruoja, kad save dvasingais geriečiais pristatantys žmonės galėjo turėti tokią tamsią praeitį. Taigi, šioje mano penktoje knygoje patys turtingiausi, žymiausi ir garsiausiais Lietuvos verslininkai tituluojami asmenys, kurie dažnai mirga net ir bulvarinėje žiniasklaidoje. Tačiau pas mane pateiktos ir nežinomos jų biografijų paslaptys ar tie faktai, apie kuriuos iki šiol nebuvo gvildenta viešojoje erdvėje.
- Kaip rinkaisi istorijas ir žmones, apie kuriuos rašysi?
- Kaip jau minėjau, nesiekiau skaitytojams pateikti įprastos ir nuobodžios verslo istorijos, tad pasirinkau 13 spalvingiausių personažų, tarp kurių yra ir viena gerai žinoma moteris. Pirmiausia, rinkausi įdomiausius savo istorijomis personažus iš verslo aplinkos, kurie vienaip ar kitaip turėjo akistatų su teisėsauga. Esu tikras, kad kiekvieno iš jų istorija yra verta atskiros knygos. Tačiau ne visi galėjo būti tokie atviri ar norintys išpažinti savo praeitį, kad apie juos būtų galima papasakoti daugiau nei buvo pateikta šios knygos puslapiuose.
Bendraujant su keliais iš jų man susidarė įspūdis, kad kai kurie labai norėjo atskiros knygos apie juos. Tačiau, kad ir kokie jie bebūtų turtingi ar žinomi visgi „netempė“ atskirai knygai. Nes kaip pasakotojai nebuvo itin įdomūs arba išvis atsisakė bendrauti, todėl teko apie juos rinkti informaciją iš artimiausios jų aplinkos žmonių.
Per ne vienerius darbo metus žurnalistikoje supratau, kad labiausiai žmonėms įdomios turtuolių biografijos, o ypač tos, kurios nuspalvintos ne vien tik gražiomis spalvomis, bet skandalais, kriminalais, skaudžiais nuopoliais.
Amerikoje yra sukurta nemažai dokumentinių filmų, kurie vaizduoja apie tamsią garsiųjų milijonierių praeitį. Tad galiausiai imtis tokios knygos išleidimo mane paskatino vienas iš praėjusių metų pradžioje peržvelgtų ir sukrėtusių dokumentinių filmų – tai Amerikoje didelio atgarsio sulaukęs šešių dalių, HBO kanalu pristatytas dokumentinis televizijos serialas „Roberto Dursto gyvenimas ir mirtys“, pasakojantis apie vienos iš turtingiausių, JAV, Niujorke brangiai kainuojančiu nekilnojamojo turto verslu užsiimančios šeimynos atstovą Robertą Durstą. Seriale teigiama, kad vyriškis daug metų nesutardavo su žmona, tačiau lemtingą vakarą ji išėjo iš užmiesčio dvaro, sėdo į traukinį, važiuojantį į Niujorką, ir visiems laikams pradingo. Praėjus daugeliui metų, kai šis tyrimas buvo atnaujintas, Roberto draugė – vieno iš garsiausių visų laikų Amerikos gangsterio, savotiško Las Vegaso įkūrėjo Bugsy Siegelo parankinio duktė Susana Berman buvo rasta nušauta Los Andžele. Seriale pateikiama versija, kad ši moteris galėjo kažką žinoti ar netgi su bičiuliais iš kriminalinio pasaulio prisidėti prie R. Dursto žmonos dingimo. Tai tik keli epizodai iš spalvingo ir galiausiai kalinio duonos ragavusio R. Dursto biografijos. Rekomenduoju visiems pasižiūrėti šitą serialą – suprasite, kad kai kada dideli pinigai išties žmones išveda iš proto ir priverčia imtis blaiviu protu nelabai suvokiamų poelgių.
Kad amerikiečiai moka pasakoti tokias istorijas – senai žinojau, todėl ir pats pamėginau pateikti panašaus pobūdžio istorijas savo knygos skaitytojams. Ar man pavyko? Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, nes tai geriausiai įvertina tik knygą perskaitę žmonės. Bet iš skaitytojų pasiekusių laiškų Facebooke, pastebėjimų, recenzijų ir komentarų susidarė įspūdis, kad šios istorijos išties “pakabino” skaitytojus. Vadinasi, pagrindinis tikslas – pasiektas. Ir ačiū Dievui.
Naujausią mano knygą perskaitę žmonės sužinos, kad vienas buvęs garsus, tačiau keistai besielgęs kaunietis milijonierius - bankininkas, užsimojęs net treniruoti legendinę Lietuvos krepšinio komandą, kadaise galėjo priklausyti vogtus daiktus supirkinėjančių asmenų grupuotei. Dar kiti - perskaitys, kodėl visgi turtingiausias Lietuvos žmogus nutarė skubiai iš gimtosios šalies persikelti į Londoną, kodėl per vieną naktį tarsi išnyko arba kitų asmenų vardais, atokiausiose pasaulio salose įkurtose bendrovėse, buvo įforminti visi jo gimtinėje sukaupti turtai. Ir kaip visi garsios “krautuvininkų” verslo imperijos atstovai arba jiems dirbančios “mergaitės prie telefonų” nebuvo linkę teikti bent menkiausių komentarų ir detalių apie savo bosus. Deja, daugelyje plačiai žinomų verslo bendrovių dirbantys žmonės jaučia baimę, yra įbauginti ir tampa labai uždari, kai kažkas iš pašalies, o ypač žurnalistai, ima domėtis jų bosais, verslo pradžia ar garsiais skandalais, kuriuose minimas jų kompanijos vardas. Tai man teko įsitikinti pačiam, kai rinkau informaciją apie turtingiausią Lietuvos asmenį Nerijų Numavičių.
Pirmuoju šalies verslo banginiu ir didžiuoju milijonieriumi tituluojamas Arvydas Stašaitis ne vienerius metus praleido už grotų, tačiau dabar vėl jam gresia įkalinimas. Vyras per susitikimą savo kukliame name ant Nemuno kranto atrodė savimi pasitikintis, nejaučiantis įtampos, tačiau itin aštriai pasisakė apie dabartinę situaciją šalies ekonomikoje, negailėjo kritikos prezidentei, teisėsaugai ir netgi dažnai apie tikrąją padėtį nutylinčiai žiniasklaidai.
Buvęs Lietuvos bokso federacijos prezidentas Vladas Laurinavičius atvirai prisipažino, kaip jam teko pažinti kitokį gyvenimą atliekant bausmę kalėjimuose. Kaip jis bandė užsidirbti pirmais nepriklausomos Lietuvos metais, kaip jis tada bendravo su iškiliais žmonėmis, tačiau vėliau tų pačių valdžios žmonių buvo negailestingai sutryptas. Jo namas Žaliakalnyje išties yra įspūdingo dydžio ir primena tuos senus 1990-uosius, kai pirmieji prakutę lietuviai bandė įrodyti savo galybę, įtaką bei turtus milžiniškais dvarais, automobiliais ar juokingos salotinės spalvos kostiumais.
Tiesa, kai kurie iš knygoje plačiai aprašytų personažų atvirai pasakoja, kaip jiems patiems teko būti banditų taikiniais. Tačiau jie šaunuoliai, nes nepasidavė nusikalstamoms struktūroms ir šiandien dominuoja kaip garsių mados namų ar restoranų bei viešbučių, į kuriuos plūsta ir garsenybės iš viso pasaulio, šeimininkai bei valdytojai.
Knygos gale - ypatingas dėmesys šių dienų pelningiausio verslo šakos – IT specialistams – broliams Sauliui ir Aidui Dailidėms. Tai naujos, šiandienės kartos verslininkai, kuriems nereikėjo “sukti” kontrabandos ar kitų neaiškių reikalų, kad jie surinktų savo pirmąjį milijoną ir patenkintų dabartinius verslo poreikius. Šie du vaikinai, savo veiklą pradėję nedideliame provincijos rajono gyvenvietės ūkiniame pastate, viską pasiekė tik savo žiniomis, protu ir beprotiškai trunkančiomis darbo valandomis. Jų sukurta nuotraukų redagavimo programėle šiandien žavisi visas pasaulis. Abu broliai buvo kviečiami įsidarbinti kompanijoje “Apple”, tačiau net ir atsisakę šio viliojančio pasiūlymo, nebuvo atstumti, nes po kelių metų buvo pakviesti oficialiai stebint visam pasauliui, pristatyti savo patobulintą programą. Buvo netikėta ir keista, kaip šie vaikinai interviu metu aiškiai pareiškė, kad jie niekada nenorėtų emigruoti iš Lietuvos, kad savo gimtinėje jaučiasi pilnavertiškai – nes dirba ir kuria savo namuose, šalia savo artimųjų, draugų, ir vasaras gali nerūpestingai leisti ne kažkokiame egzotiškame pasaulio kampelyje po palme, o mums įprastoje ir neretai nuobodulį sukeliančioje lietuviškoje gamtoje. Pašnekesys su šiais broliais suteikė nemažai pozityvumo ir viltį, kad viskas šiame gyvenime nėra vien tik juoda ar paremta tam tikromis suktybėmis siekiant didžiulių pinigų ir milžiniškos galios. Todėl brolių Dailidžių pasakojimas ir gražia gaida užbaigia trylikos asmenų istorijas.
- Ne kiekvienas drįstu knaisiotis svetimuose įtakingų žmonių reikaluose. Iš kur Dailius Dargis semiasi drąsos? Kiti pasakytų, jog turi gera stogą...
- Manau, kad šiais laikais kur kas aštriau „pavaro“ žiniasklaidoje kai kurios lietuviškos socialinių tinklų žvaigždės – vienas kažkas pirstelna, o paskui dešimt iš paskos ima ir „kapoja“ tą ar kitą žymesnį politiką, verslo ar šou pasaulio atstovą. Jie jau mane pralenkė savo drąsa ir nevaržoma narsa. Pastebėkite, kaip šiandien negaili aštrios kritikos tiems patiems Anglijos fermose dirbantiems emigrantams garsus komentarų, knygų autorius Andrius Užkalnis ir kiti panašaus žanro autoriai.
Kadangi senai esu pasirinkęs tiriamosios žurnalistikos žanrą, tad toks informacijos rinkimas ir pateikimas – man nėra naujas. Kartą viena iš praeityje garsių, nužudytų mafijozų našlių yra man į akis pasakiusi, kad neva esu „sielų vagis“ ar kažkaip panašiai. Žinau, kad viena lietuviška hiphopo grupė buvo įrašiusi tokio pavadinimo dainą. Bet tikrai be pagrindo nė vieno žmogaus nesu linkęs apnuoginti ar išviešinti. Manyčiau, kad jei vienas ar kitas save šaunuoliu pristatantis veikėjas išties anksčiau yra pasielgęs kaip niekšas ar praeityje dalyvavo tamsiuose reikaluose, bet šiandien vaizduoja šventuolį, skaitytojai privalo žinoti jo tikrąją gyvenimo istoriją.
Tiriamojoje žurnalistikoje turi dirbti tik drąsūs žmonės, tad nesisemiu tos drąsos iš kažkur, tiesiog žmonėms, savo auditorijai noriu pateikti tikras, biografines, dokumentines ar mažai žinomas istorijas, kurios dažniausiai ir yra aštrios, skandalingos, sukeliančios triukšmą.
Sutinku, kad tokių autorių nėra daug, nes turi turėti labai daug informacijos, reikiamų šaltinių, o svarbiausia – kantrybės, kad surinktum duomenis bent knygos skyriui.
Jei turėčiau „stogą“ ar tam tikrą neliečiamojo statusą, manau, kad nebūtų ir visokių keistuolių, kurie kartkartėmis mane paduoda į teismus dėl neva jų įžeistos garbės ir orumo. Dėl to pernelyg nesuku galvos – nes tai yra rimtas temas rašančio žurnalisto darbo dalis. Be to, turiu proga savotiškai pagilinti savo teisines žinias. Yra tekę šnekėtis su kitais kolegomis, tai jie pasakojo, kad taip pat dažnai bylinėjasi su įvairiausio plauko bepročiais. Tad tas žurnalistų ir jų aprašytų herojų santykių aiškinimasis teismuose jau tampa kasdieniu reiškiniu. Tokių atvejų mano profesinėje veikloje buvo ne vienas ir ne du, ir nors žmonės suvokia, kad jie pralaimės, nes reikalauja nepagrįstų dalykų ir tuo pačiu kosminio dydžio kompensacijų (tarkime vienas tiek praeityje prisidirbęs ir nepilnamečius seksualiai išnaudojęs, galiausiai mūsų su kolegomis demaskuotas pedofilas iš manęs, kelių buvusių bendradarbių iš vieno žiniasklaidos leidinio reikalavo net pusantro milijono litų, bet aišku, jų negavo, nes pralaimėjo bylą net keliose teismo instancijose), tačiau visgi toliau bando įrodinėti savo keistas tiesas teismuose. Kaip rodė, mano praktika, faktiškai beveik visos tokios bylos baigdavosi mano ir advokatės Aušros Ručienės naudai, o tie, kurie norėjo lengvai pasipinigauti, liko nieko nepešę ir toliau vaikšto be skatiko kišenėse...
- Ar buvo nors viena istorija, kuri sugebėjo patį šokiruoti?
- Tokių istorijų pasitaiko ir nemažai. Jų galite perskaityti visose penkiose mano knygose. Galbūt labiausiai paskutinėje mano knygoje nustebinusi, pritrenkusi istorija buvo apie garsaus šalies milijonieriaus žmoną, kuri po savo mylimo ar nemylimo vyro mirties, kaip pasakojo kai kurie šaltiniai, puolė strimgalviais ieškoti turtų, juos patvirtinančių dokumentų ir ėmėsi kitų reikalų. Kitaip tariant, žmogus dar nepalaidotas, o įprastai gedėti turinti našlė tą patį vakarą pasileido į turą po Lietuvą strimgalviais rūpintis velionio paliktais turtais. Dar praėjus kuriam laikui buvo pakeisti visi darbuotojai ar išmesti į gatvę tie, kurie palaikė šiltus santykius su jos velioniu vyru ir net tie, kurie kadaise buvo pradėję bendrą verslą. Kai kurie išmesti, atleisti be didesnių paaiškinimų ir motyvų. Tokiu atveju suvoki, kad kartais šiame pasaulyje žmonėms nėra nieko švento, o pats brangiausias jiems daiktas – tai pinigai, pinigai, pinigai. Deja, tokių godžių žmonių vis dar yra nemažai visame pasaulyje. Būtent remiantis panašiomis tikromis istorijomis ypač paskutiniais metais Holivudo prodiuseriai bei režisieriai ir susuka garsiausias dramas, vėliau apdovanotas „Oskarais“ ir kitais garbingais kino pasaulio apdovanojimais.
- Žurnalistas ar rašytojas – kas esi? Kaip manai, kuo šios sąvokos skiriasi?
- Šiaip iš prigimties esu žurnalistas, nes šia veikla užsiimu jau dvidešimt metų. O paskutiniu metu gal labiau rašytojas, nes žmonėms, skaitytojams esu labiau pažįstamas kaip dokumentinių, lietuviškos kriminalinės, negrožinės literatūros knygų autorius. Šiais laikais pernelyg skirtumo nėra. Sako, rašytoju gali vadintis bet kuris žmogus parašęs bent vieną knygą, o mano rašymo darbų sąskaitoje per paskutinius šešerius metus atsirado net penkios knygos.
- Kaip manai, ar Lietuvos žiniasklaida/tiriamoji žurnalistika keičiasi? Ar ji tobulėja?
- Paskutiniais metais žiniasklaida totaliai pasikeitė visame pasaulyje. Aišku, ir Lietuvoje. Pas mus vis dar yra keletas žmonių, kurie užsiima tiriamąja žurnalistika. Tačiau paskutiniu metu naujienų fronte yra didesnė paklausa pateikti medžiagas apie apsinuoginusias lietuviško pramogų verslo gražuoles, į vakarėlius besirenkančius nuolatinius puošeivas ar naktinio reido metu prie vairo sučiuptus girtus žmones. Tad kol tokia situacija klesti dabartinėje medijoje ir to reikalauja žiniasklaidos priemonių šefai, apie tiriamąją žurnalistiką nelabai kažką ir galime diskutuoti. Be to, bandoma įpiršti nuomonę, kad ilgų straipsnių žmonės nėra linkę skaityti. Manyčiau, kad tai netiesa. Visgi publicistikos ir kokybiškos žurnalistikos poreikis yra. O kai tokia situacija, todėl kartkartėmis bandau patenkinti skaitytojų smalsumą ir pageidavimus. Būtent tai ir skatina mano pasirodymus su nauja knyga, kurią galima vadinti ilgai rengtu žurnalistiniu tyrimu...
- „Uždirbti milijoną“ – ar rašydamas šią knygą sužinojai paslaptį, kaip tai padaryti?
- Tai – laimės, sėkmės ir apsukrumo dalykas. Aš dar gerokai anksčiau rinkdamas medžiagą ankstesnėms savo knygoms apie Lietuvos nusikaltėlių gaujas ir jų veiklą, sužinojau tą paslaptį, kad greičiausiai galima uždirbti milijoną tik besiverčiant neteisėta veikla – tai “prasukinėjant” įvairaus masto kontrabandą ir kitus dalykus. Bet kitas klausimas, ar ilgai galėsite mėgautis tais greitai uždirbtais pinigais. Kaip rodo pavienių žmonių istorijos, tokie žmonės ilgai ramiai negyvena ir galiausiai lieka kalėjimuose, kapuose arba visiškai be pinigų.
- Daugelis žmonių kalba apie juodąją Lietuvos milijonierių verslo pusę, tačiau dažniausiai kalbos belieka kalbomis. Kaip manai, kodėl?
- Manau, kad tokie skeptikai perskaitę mano naujausią knygą kiek pakeis tokią kažkurios visuomenės dalies suformuotą nuomonę. Jei būčiau galėjęs pateikti visą informaciją, kurią buvau surinkęs apie mūsų garsius turtuolius, manau, kad daugelis iš skaitytojų būtų netekę žado. Bet kai ką visada tenka nutylėti, nes knygose tenka viešinti tik patvirtintus faktus arba pagrįstus dokumentais bei patikimų šaltinių liudijimais.
- Jeigu Dailius Dargis sulauktų klausimo „Kokia yra jūsų sėkmės istorija?“ – kaip ji skambėtų?
- Galbūt istorijų viešinimas. Galbūt istorijų, kurių niekas kitas iš Lietuvoje rašančių žmonių nelinkę gvildenti ir paskleisti viešai, pasirodymas bei tiražavimas. Bet tai labai sudėtingas, ilgai trunkantis darbo procesas. Man prireikė nemažai metų, kad įgyčiau pasitikėjimą ir galėčiau šnekučiuotis su buvusiais ir esamais teisėsaugininkais, nusikalstamo pasaulio asmenimis ar tais pačiais verslo atstovais. Juk tokie dalykai neatsiranda per dieną ar metus – reikia pelnyti žmonių pasitikėjimą, mokėti juos kantriai išklausyti. Kartais pasitaiko, kad atvažiuoji į valandą truksiantį susitikimą su įdomiu pašnekovu, o jis netikėtai užsitęsia net keturias ar penkias valandas. Per tokį ilgai trunkantį susitikimą ne tik nespėji pavalgyti, bet net negali bet kada nueiti į tualetą, nes kitaip sutrikdyti pernelyg įsijautusį ar atvirauti linkusį pašnekovą.
Tačiau tikroji sėkmės istorija manau bus tada, kai pagal mano knygas bus kuriami meniniai, vaidybiniai filmai, televizijos serialai. Galų gale, jei kažkuri knyga bus išversta į anglų kalba ir pasklis po pasaulį, - tai jau būtų galima laikyti dideliu įvertinimu. Tikiu, kad vieną dieną taip ir nutiks.
- Ar nors kartą esi sulaukęs paimti kyšį, kad nelįstumei į ne savo reikalus?
- Matyt, buvo pernelyg mažas kyšis, kad juo nesusiviliojau. Jei atvirai ir rimtai – šiandien žurnalistus siekiantys nuslopinti, nutildyti ar sutrukdyti paviešinti tam tikras nepatogias tiesas asmenys dažniausiai iškart kreipiasi į žiniasklaidos priemonių savininkus, redaktorius, tad retas kuris eina į tokio pobūdžio derybas su žurnalistais. Kai tokių kėslų turintys pašnekovai sužino, kad aš pats leidžiu, redaguoju ir net iliustruoju savo knygas ir niekas kitas man negali uždrausti to daryti, - tad tokių atvejų išvis nepasitaiko. Aišku, labai dažnai būna, kai kažkas pasako, kad geriau nenarplioti tos ar kitos istorijos, bet į tokius “geradarių” perspėjimus dažnai nesu linkęs reaguoti.
Be to, kaip matote, naujausioje knygoje yra surašytos istorijos apie turtingiausius šalies žmones, tad daug pasako, kad bandymų papirkti nepasitaikė net iš pačių turtingiausiųjų, kurie atrodytų gali kone viską nupirkti šiame pasaulyje.
- O kaip dėl grasinimų? Kaip į juos reaguoji?
- Tokių dalykų nepasitaiko. Labai klaidingai mąsto tie, kurie mano, kad kažkas grasina panašias temas gvildenantiems žurnalistams. Į žiniasklaidos akiratį patekę žmonės supranta, kad grasinti yra kvaila. Be to, šiais laikais skambinti ir kažką neatsargiai leptelti telefonu – vėliau gali brangiai atsirūgti. Ypač nusikalstamo pasaulio atstovai suvokia, kad tokie paleisti perspėjimai juos gali atvesti net į belangę. Bet koks grasinimas ar negražus perspėjimas jiems gali baigtis baudžiamąja byla dėl trukdymo atlikti žurnalistinį darbą. Be to, sakyčiau, grasinimai perėjo į kitą bandymo pažaboti žurnalistus lygį – dabar dažniausiai žiniasklaidininkai duodami į teismą.
- Autoriai neretai pabrėžia, kad uždirbti iš leidžiamų knygų – neįmanoma. Tai tiesa?
- Kai kas sako, kad ir iš lietuviško kino nepavyksta jo kūrėjams pragyventi. Tačiau, kaip matome, kasmet lietuviškų filmų tik daugėja. Manyčiau, panaši situacija ir su knygomis. Viena autorė „Knygų mugės“ išvakarėse žurnalistams pasigyrė, kad išleido gerai perkamą bestselerį, tačiau gavo menką honorarą ir yra priversta rengtis drabužiais iš dėvėtų parduotuvių. Bet taip šneka tik tokie autoriai, kurie nelinkę patys savarankiškai leisti savo knygų. Be to, sakyčiau, kad taip jie tik sumenkina visus rašytojo veikla besiverčiančius žmones. Kiekvienam žmogui šioje veikloje klostosi skirtingai, tad nereiktų tikėti kelių žmonių viešai išsakytais pasisakymais.
Jei rašytojas nenori rizikuoti, todėl belieka jam lenkti nugarą ir uždirbinėti pasakiškas pinigų sumas leidykloms bei knygynams. Jei knygą nutaria išleisti savo lėšomis, po nuosavos įmonės sparnu, - visada kur kas labiau išlošia nei savo kūrybą perdavę leidykloms, kurios dažniausiai sumokės tik nedidelį procentą. Tačiau verta prisiminti, kad kaskart gali rizikuoti ir tuo pačiu nusvilti jei projektas nepasiteisins ar nesulauks publikos susidomėjimo. Šiandien skaitytojas yra labai išrankus, nenuspėjamas, todėl jį reikia sugebėti nustebinti, šokiruoti, pritrenkti nežinoma, netikėta ar netgi drąsia istorija. Žmonėms visada įdomios tikros istorijos. Kai kada prie knygos sėkmės ženkliai prisideda ir autoriaus nuolatinis dominavimas žiniasklaidoje.
Aš pats viską darau, parenku netgi fotografijas ir viršelyje panaudoto specialaus poligrafijos lako blizgumą – ir negalėčiau labai skųstis. Dirbu be jokių asistentų, viešųjų ryšių specialistų, viską darau savo ir pažįstamų žmonių, bendraminčių jėgomis. Aišku, kai išleidau pirmąją knygą „Tikroji Daktarų istorija“, kurios per kelerius metus buvo išpirkta beveik 50 tūkstančių egzempliorių, tad šiandien kaskart nelinksmai pasižiūriu į skaičius, kurie vis dar nepasiekia mano debiutinės sėkmės. Aišku, labai didelių reikalavimų negalime sau leisti, nes visi puikiai suvokiama, kokia yra nedidelė lietuviškos knygos verslo rinka. Juk net patyrę šio verslo žinovai teigia, kad toje pačioje, milijonais gyventojų garsėjančioje Prancūzijoje vidutinis knygos tiražas yra „tik“ 7 tūkst. egzempliorių. Tad ką mes galime labai norėti išspausti iš tos mūsų Lietuvėlės, kurioje po euro pasirodymo, žmonės nėra labai linkę švaistytis pinigais, o dar ir brangia pramoga tapusių knygų pirkimui.
Bet tikiu, kad dar būtinai panašiai „iššausiu“, nes atrodo, kad lietuviai vis dar mėgsta originalias, šokiruojančias, skandalingas istorijas pasakojančias knygas. Nuo praėjusių metų gruodžio pradžios prieš išleidžiant, o paskui ir išleidus savo paskutinę knygą beveik tris mėnesius nuolat rengiau jos pristatymo renginius, susitikimus su skaitytojais, dalyvavau „Knygų mugėje“, bendravau faktiškai su beveik visų žiniasklaidos grupių ir formatų – interneto, televizijos, spaudos ir radijo – atstovais. Vis dar nesurandu laiko kažkur išvykti pailsėti, „atsijungti“ ir kuriam laikui prigulti po palme. Visą žiemą intensyviau dirbau, kad žmones pasiektų žinia, jog pasirodė jau nauja, ir kiek kitokia, tačiau ne mažiau intriguojanti mano knyga.
Per „Knygų mugę“ prieidavo net senyvo amžiaus žmonės, spaudė ranką ir sakė, kad yra kažkur girdėję, jog skaitytojams pateikiau naują knygą, pasakojančią apie oligarchus. Tai maloniai nuteikia, kad žinia paskleidė išties plačiai.
- Ar jau esi suplanavęs kitus savo rašytojo žingsnius?
- Mano galvoje kaskart sukasi kelios knygų, scenarijų, kitais formatais realizuojamų projektų idėjos. Šiuo metu vis dar aktyviai pardavinėjame naujausios knygos tiražą, galvojame jau apie trečiąjį knygos leidimą. Yra minčių parašyti ir jei niekas nesutrukdys dar šiais metais pristatyti naują knygą, kurią žmonės paėmę į rankas vėl sakytų: „Wow“. Man malonios skaitytojų reakcijos ir teigiami atsiliepimai dažnai atperka visus vargus rašant, leidžiant bei platinant knygas. Turiu keletą minčių dėl scenarijų rašymo televizijos, kino projektams. Kai ką bandome realizuoti ir tarptautinėje pramogų verslo rinkoje. Galva užimta ir kitais stambiais projektais. Bet nenoriu garsiai viešinti ir konkretizuoti savo ateities planų, nes po to jie paprasčiausiai gali nepasitvirtinti. Juk sakoma, kad svajoti reikia atsargiai ir labai tyliai, nes paskui jie gali labai smarkiai ir trankiai išsipildyti...
