Parašydamas laišką savo buvusiam darbdaviui ir šantažuodamas jį, kad gautų pinigų, Donatas Adomėnas (45 m.) išsikasė sau duobę. Laiškas teisme tapo jo kaltės įrodymu.
Policininkų panosėje
Dar po dvejų metų Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo padalinių ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, bendradarbiaudami su Ukrainos teisėsauga, liepos 3-iąją Kryme, Simeizo gyvenvietėje, sulaikė D. Adomėną.
„Tai vienas ilgiausiai ieškotų Lietuvos bėglių. Šio asmens sulaikymas buvo intensyvaus bendradarbiavimo ir informacijos keitimosi tarp Lietuvos teisėsaugos žinybų ir Ukrainos kriminalistų rezultatas. Apsunkindamas teisėsaugininkams paiešką, D. Adomėnas nesyk keitė tapatybę, kad galėtų atvykti ir gyventi Ukrainoje“, – „Akistatai“ tuomet teigė Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis.
Vėliau, tardant sulaikytąjį, paaiškėjo daug įdomių dalykų. Pasirodo, sučiupti bėglio pareigūnai nepajėgė nei tada, kai 2001-2002 m. jis ramiai gyveno soduose prie Vilniaus, nei tuomet, kai su suklastotu pasu jį sulaikė Vokietijoje.
Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus D. Adomėno vaikystės draugas Vaidotas Bracas papasakojo, kad jam 2001 metų vasarą paskambino D. Adomėnas ir paprašė, kad leistų laikinai pagyventi jo sode Nemenčinės plente. Jis sutiko. Sode vyras gyveno apie metus. Per tą laiką kelis kartus buvo išvykęs į Rusiją.
Iš sodo D. Adomėnas išsikraustė 2002 metų liepą. Jam išsikrausčius V. Bracas pastebėjo, kad dingęs jo pasas ir apie tai pranešė policijai. Aišku, apie D. Adomėną pareigūnams nieko nesakė.
Vėliau, maždaug 2004-ųjų rudenį, V. Bracas visai atsitiktinai susitiko D. Adomėną Kalvarijų turgavietėje. Jie pasikalbėjo ir draugiškai išsiskyrė. D. Adomėnas minėjo, kad gyvena Ukrainoje.
Teismas Vokietijoje
Ketindamas išvykti iš Vokietijos 2002 metų balandžio 14 dieną, D. Adomėnas pasieniečiams parodė pasą, išduotą V. Braco pavarde. Pasas pareigūnams sukėlė įtarimų ir jie jį paėmė detalesniam patikrinimui. Buvo nustatyta, kad jame pakeista nuotrauka. Apklausos metu D. Adomėnas vokiečiams sakė, kad tikroji jo pavardė – A. Morozas. Sumokėjęs užstatą suimtasis buvo paleistas. Vėliau Veideno pirmos instancijos teismas dėl dokumento klastojimo jam skyrė 400 eurų baudą.
Ir tik dar vėliau, kai Vokietijos pasienyje paimti jo pirštų atspaudai buvo palyginti su ieškomų žmonių pirštų atspaudais, paaiškėjo, kad sulaikytasis iš tikrųjų buvo D. Adomėnas. Tačiau jo pėdsakai vėl buvo atšalę.
Paslaptingas laiškas
Gyvendamas Maskvoje D. Adomėnas parašė laišką V. Baurui. Tardymo metu D. Adomėnas papasakojo, jog laišką per pažįstamą žmogų nusiuntė savo tėvui, o šis jį atidavė adresatui. Tame laiške nužudymu kaltinamas vyras be jokių užuominų grasino pranešti žiniasklaidai, kad esą V. Bauras užsakė savo verslo partnerio nužudymą, už kurį jis liko skolingas. Tą laišką spausdiname visą, be jokių pataisymų, nes teisme jis tapo vienu pagrindinių D. Adomėno kaltės įrodymų.
„Labas Vytai Jeigu tu neišpildysi pirmo mano prašymo, šitą žemiau parašytą informaciją išsiūsiu į visus Lietuvos laikraščius, smulkiai viską išdėstant. Po to Danas pasiduos, o aš nusišausiu, nes manęs jau niekas nebedomina ir nebelaiko, bet kai pamatysi mano lavoną, gali nedžiūgauti, aš ateisiu pas tave. Tu gal dabar nusijuoksi arba galvosi, kad aš tave emu ant glotkės, bet kai tai įvyks tu tuo įsitikinsi pats ir pakol tu būsi tame kūne kur dabar esi bus tau labai liūdna. Tu gal dabar juokiesi, bet laikas eina į priekį ir amžinybės lygiu to laiko ir nebeliko. O juokauti, tipo – pasiduok Bauras ištrauks – kada jautiesi tipo saugus yra nevyriška, prisimins savo veido išraišką, kai automatas žiūrėjo į tave. Pirma tu supirkai visą ginkluote, kad mes galėtume užsiiminėti juodais darbais tavo naudai. Tu papirkai teismo pirmininką Donatą Vencevičiu, kad manęs nepasodintų savo naudai, tu žinai kokiai, antra karta kai užlėkiau, tu papirkai Grocki ir Savicka. Pagal tavo nurodymus aš nužudžiau Ramuna, kad visas pelnas eitu tau vienam ir visi pinigai kurie buvo jūsu liktu tau. O asmens sargybiniai tai mes, tai dėl atmazkės, tipo tau griasia irgi pavojus. O dėl ko ant Minsko plento mūsu mašinoje kilo kipšas tu pats žinai. Kad nužudytume Ramuna tu man prižadėjai nemažai pinigų. Kai tą reikala sutvarkėme tu nesumokėjai, delsiai sakei kada užmušime barzda tada už viska atsiskaitysi, o aš nenorėjau delsti norėjau kuo greičiau gauti pinigus ir išvažiuoti, nes supratau, kad gali mentai razniuchinti, ir tu pats manęs atsikratyti. Kai aš mašinoje stipresniu tonu pradėjau šita tema su tavimi kalbėti tu mane pasiuntei nachui ir pasakei kantrybės, tada man atsileido nervai ir visa tai prasidėjo, laikraštyje išdėstysiu smulkiau. Jeigu nori prašyma įvykdyk tapačia diena, kai gausi šitą negramatnai parašytą ksiva. Perduok linkėjimus Rūtai, Aušrai ir Tėvui. Doncius Pats Žinai“ .
Gavęs šitą laišką V. Bauras perdavė jį policijai.
Pats D. Adomėnas tiek per ikiteisminį tyrimą, tiek teisme sakė, jog jis specialiai rašė laišką taip, jog būtų galima pagalvoti, kad R. Žygo nužudymą užsakė V. Bauras, nes tikėjosi, kad jis išsigandęs atiduos pinigus, kuriuos buvo skolingas už butą. Dėl to jis apkalbėjo ir save.
Per teismo posėdžius buvo kalbama ir apie tą butą. D. Adomėno mama Aldona Adomėnienė papasakojo, jog ji nutarė parduoti turimą 111 kvadratinių metrų butą miesto centre, kur gyveno su sūnumi ir dukra, ir nusipirkti atskirus butus.
Vėliau, kai sūnus pateko į kalėjimą, pas ją atvažiavo V. Bauras ir nuvežęs pas notarą davė pasirašyti kažkokius dokumentus. Tuo metu ji buvo susijaudinusi dėl sūnaus, todėl nežiūrėdama pasirašė ir neteko buto centre, o pati buvo priversta persikraustyti į daug mažesnį butą Naujininkuose. Kai apie tai sužinojo iš areštinės išleistas sūnus, labai susinervino, tačiau į policiją nesikreipė.
D. Adomėno paskaičiavimu, nors V. Bauras jiems ir nupirko du butus, bet dar liko skolingas apie 160 000 litų. Pats V. Bauras sako, kad jis už butus neskolingas nė lito. Kaip ir buvo susitarę su D. Adomėnu, jo motina ir seserimi, jis įsigijo D. Adomėno motinos ganėtinai apleistą trijų kambarių butą Lukiškių aikštėje perduodamas jai gerai įrengtą savo butą ir dar nupirko dviejų kambarių butą seseriai. Po šių mainų nė vienas iš Adomėnų jam jokių priekaištų neturėjo.
Ginčai dėl turto
Nemažai priekaištų V. Baurui teisme išsakė ir nužudytojo žmona Dalia Žygienė.
Moteriai vienai teko užauginti du vaikus (kai prarado vyrą, vienam vaikui buvo dveji, o kitam – 3 metukai). Anot jos, sutuoktinio verslo partneris po vyro nužudymo pardavė bendrą turtą ir visus pinigus pasiėmė sau. Moteris sakė negavusi nė cento nei už parduotą prabangų automobilį, nei už namą Avižieniuose, sklypą ir namą Nemenčinės plente.
Pasak moters, per metus bendrovė „Virada“ gaudavo nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono JAV dolerių pelno.
„Jis neatsiskaitė nei su manimi, nei su vaikais, po nužudymo jis turėjo materialinės naudos“, – sakė moteris, pažymėjusi, kad būtent jos vyras tvarkė visus bendrovės reikalus, o verslo partneris esą piktnaudžiaudavo alkoholiu.
V. Bauras kaip įmanydamas gynėsi.
„Po šios tragedijos grąžinau visus kreditus su palūkanomis bankams ir žmonėms, kuriems buvome skolingi. Gal penkerius metus rėmiau D. Žygienės šeimą, bet paskui jos apetitas ėmė augti, buvau šantažuojamas, kad duočiau 50 000 ir daugiau JAV dolerių“.
V. Bauras tvirtino, jog D. Žygienė prie Lukiškių aikštės istoriniame name įsirengė butą, apstatytą prestižiniais ir prabangiais baldais iš Vokietijos, išklotą persiškiais kilimais...
Beje, kito nužudytojo žmona Remigija Čekaitienė teisme papasakojo, kad praėjus keliems mėnesiams po laidotuvių, būdama pas draugus Saulėtekio alėjoje, ji atsitiktinai sutiko V. Baurą. Jis tada jos paklausė, kiek nužudymo dieną jos vyras atvežė pinigų R. Žygui. Sužinojęs, kad 10 000 dolerių, jis nuėjo prie savo automobilio ir atnešęs padavė apie 11 000. Kai moteris pasakė, jog per daug, V. Bauras liepė imti: „Nesvarbu, imk, čia tau.“
Nuosprendis ir neatitikimai
Prokurorai Mindaugas Bliuvas ir Gedgaudas Norkūnas siūlė teismui D. Adomėną nubausti kalėti 20 metų. Teisėjų kolegija, kurią sudarė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirmininkė), Stasys Punys ir Daiva Pranytė-Zalieckienė, buvo gailestingesnė: teismas už dvigubą žmogžudystę ir ginkluotą išpuolį Liepkalnio gatvėje D. Adomėnui skyrė 16 metų nelaisvės. Pirmus aštuonerius metus bausmę jam teks atlikti kalėjime.
R. Žygo našlei teismas priteisė 45 200 litų turtinės žalos atlyginimą. Užpultajam V. Baurui kaltinamasis įpareigotas sumokėti 40 000 litų už pagrobtą laikrodį „Rolex“.
Iš D. Adomėno priteista 4 600 litų suma valstybės naudai už ekstradiciją iš Ukrainos. Taip pat jis įpareigotas padengti 1 320 litų ligonių kasų išlaidas už Liepkalnio gatvėje sužalotų asmenų gydymą. Vienam iš nukentėjusiųjų – autobuso keleiviui – teismas įpareigojo kaltinamąjį atlyginti 300 litų procesinių išlaidų, o ieškinius dėl neturtinės žalos atmetė.
D. Adomėnas neprisipažino dalyvavęs dviejų žmonių nužudyme. Po nuosprendžio paskelbimo jis priekaištavo prokurorui: „Bliuvai, jūs be reikalo, aš nepadariau to!“,– ir šaukėsi ekstrasensų pagalbos.
Šį teismo nuosprendį D. Adomėną ginanti advokatė Ingrida Botyrienė žadėjo apskųsti kasacine tvarka, nes neaiškumų ir prieštaravimų byloje liko ir nežinia, kaip į juos pažiūrės aukštesnės instancijos teismai.
V. Bauras, D. Sruoga ir D. Adomėnas buvo apklausti psichofiziologiniu metodu – patikrinti melo detektoriumi. Labiausiai jo vengė D. Sruoga. Jis bandė keisti savo kvėpavimą ir apsunkino reakcijų išaiškinimą, tačiau buvo fiksuotos jo reakcijos į klausimus, ar nužudytiems asmenims padaryti kontroliniai šūviai, ar jie buvo surišti ir pasmaugti. Į šiuos klausimus, taip pat ir į klausimą, ar A. Čekaitis buvo apsvaigintas kastetu, reagavo ir D. Adomėnas. Kurias reakcijas laikyti įrodymais, sprendžia teismas.
Yra neaiškumų ir dėl V. Bauro. Jis liudijo, kad R. Žygo ir A. Čekaičio nužudymo dieną buvo Palangoje pas savo tuometinę draugę Daivą V. O štai Daiva V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog V. Bauras atvažiavo pas ją į Palangą apie antrą valandą nakties, buvo išgėręs ir sakė, jog gėrė Vilniuje su R. Žygu ir D. Čekaičiu. Teisme šie prieštaravimai taip ir liko neišaiškinti, nes Daiva V. dabar gyvena užsienyje ir jos nepavyko surasti.
Žilvinas VIZGIRDA
Taip pat skaitykite:
