Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
bet koki bardaka sukre salyje tai baisu
rusam geriausia tktu Vladiukrainu, Vladipribaltiku ir t.t., gal tada butu sotus.Niekaip negali atsikratyti imperialistiniu ideju.
Valstybė yra ją sukūrusios Tautos Namai, o ne bendrabutis, pereinamas kiemas ar turgus.
Kiekviena pasaulio Tauta turi prigimtinę teisę pasistatyti savo istorinėje-etninėje žemėje savo nuosavą Valstybę, kurioje gali tvarkytis taip, kaip šiai Tautai patogiau.
Ir jokie svetimtaučiai imigrantai, kolonistai ar vietiniai išsigimę nutautėliai neturi absoliučiai jokių teisių nurodinėti kaip Tauta turi gyventi ir tvarkytis savo nuosavoje Valstybėje.
Nepriklausoma Lietuvos Valstybė - tai yra Lietuvybės (Lietuvių Kalbos, Lietuvių Tautos, Lietuvių Kultūros...) išsaugojimo bei puoselėjimo pagrindinis instrumentas; nuosavi Tautos Namai, o ne koks nors bendrabutis ar pereinamas kiemas.
Visada atsiminkite, kad Lietuvių kalbos žodis "pilietis" yra kilęs iš žodžio "pilis".
Tai reiškia, kad Lietuvos pilietis yra Lietuvos Valstybės - Lietuvių Tautos Pilies - statytojas, gynėjas ir puoselėtojas.
Jei Lietuvos pilietis nevykdo šių pareigų, jis pašalinamas iš Lietuvos Valstybės - Lietuvių Tautos Pilies, ir jam atimama pilietybė.
Jei Lietuvos Valstybės pilietis ima tarnauti Lietuvių Tautos priešams ir kenkti Lietuvybei, jis tampa Valstybės išdaviku ir turi būti baudžiamas besąlygine mirties bausme.
Tai jau smirdanti ir pūvanti šiukšlė, kurią būtina kuo greičiau utilizuoti, kol jos skleidžiama puvėsių smarvė neužnuodijo visą Tautos organizmą.
Lietuva privalo sugrįžti į savo tiesų istorinį-tautinį kelią iš tų kreivų antilietuviškų šunkelių, kuriuose ji dabar atsidūrė.
Mūsų Tautos ir Valstybės didingą istoriją pamiršusiems primenu:
DIDYSIS LIETUVIŲ TAUTOS SUKILIMAS 1941 BIRŽELIO 23 DIENĄ ATKŪRĖ LIETUVOS VALSTYBĖS NEPRIKLAUSOMYBĘ.
Tai buvo antrasis Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atstatymas 20 amžiuje.
Baltas raištis ant rankos - su Gedimino stulpais, su Vyčio Kryžiumi, su jaunalietuvių "Trimis liepsnelėmis", su kitais lietuviškais simboliais, buvo plačiai naudojamas Nepriklausomoje Lietuvoje iki sovietų-bolševikų okupacijos ir jų ypač žiauraus siautėjimo.
Kaip tik todėl Didžiojo Lietuvių Tautos Sukilimo metu 1941 m. birželio 22-27 d. Lietuvių sukilėliai (virš 100 000 geriausių ir drąsiausių Lietuvių Tautos vyrų bei merginų) paėmė į rankas ginklus ir užsidėjo baltus raiščius, kad aiškiai atsiskirtų nuo raudonus raiščius nešiojusių žydų-bolševikų.
O po to Lietuvių sukilėliai-savanoriai nuo laukinių bolševikinių žudikų ordų išvadavo Vilnių, Kauną ir kitus Lietuvos Valstybės miestus bei miestelius.
Birželio 23 d. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė paskelbė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimą - dar gerokai iki pasirodant Vokietijos armijos daliniams.
Tai, kad nepriklausomybė gyvavo tik kelias dienas, yra ne sukilėlių kaltė, o tarptautinės geopolitinės padėties pasekmė.
Pirmasis (1918 m. vasario 16 d.) ir trečiasis (1990 m. kovo 11 d.) Nepriklausomybės atstatymai galėjo baigtis lygiai taip pat, kaip ir antrasis (1941 m. birželio 23 d.), jei tarptautinė padėtis būtų rutuliojusiusi kiek kitaip.
Svarbiausia tai, kad šio sukilimo metu (skirtingai nei 1990 m.) buvo išnaikinta didžioji dalis Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešų bei išdavikų, išgamų nuėjusių tarnauti bolševikams, kada jie užgrobė Lietuvą, todėl partizaninio karo metu Lietuvių partizanai išsilaikė net iki 1969 m.
Deja, 1990-1993 m. mes neišvalėme Lietuvą nuo sovietmečiu prisidauginusių "raudonskūrių šiukšlių" ir išdavikų, Lietuyybės aršių priešų - ir dabar jau 20 metų "srebiame" šios fatališkos klaidos pasekmes.
Tauta mato ir atsimena viską - niekas nepamirštas ir nieko neužmiršta.
Todėl kada dabar - jau ketvirtąjį kartą per 100 metų - mes, Lietuviai, užsirišime baltą raištį ant rankos - su Gedimino stulpais, su Vyčio Kryžiumi, su jaunalietuvių "Trimis liepsnelėmis", ir susigrąžinsime vėl prarastą Nepriklausomybę, už alų ir skalbimo miltelius parduotą Jievrosojuso komisarams ir vietiniams oligarchams, privalome labai gerai prisiminti 1941 m. Didžiojo Lietuvių Tautos sukilimo pamokas ir patirtį, o taip pat “dainuojančios” revoliucijos karčias istorines pamokas ir jų nebepakartoti.
1988-1991 m. Lietuvių Tautos Sąjūdis sunaikino Sovietų imperiją.
Deja, išskyrus nusenusį Burokevičių, Ivanovą ir dar porą su jais buvusių durnelių niekas iš nemenkų tuo metu "jiedinstvieninkų" minių nebuvo nuteistas ir pasodintas, o tuo labiau pakartas, kaip būtų atsitikę bet kurioje Vakarų Europos šalyje, joms išsivadavus iš ilgametės analogiškos okupacijos (pvz., vien Prancūzijoje pasibaigus karui ir ją išvadavus naujoji De Golio vadovaujama prancūzų valdžia pakorė ir sušaudė apie 5000 kolaborantų).
Štai todėl dabar jau šių "jiedinstvieninknų" paūgėję palikuonys, gavę Lietuvos Valstybės pilietybę, labai "narsiai" keikia Lietuvybę, Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą ir apskritai Lietuvos Valstybę.
O mūsų "teisėsauga" ir toliau sau miega, stebėdama, kaip keli antilietuviški išsigimėliai viešai tyčiojasi iš Lietuvos valstybingumo simbolių - nes juk daugeliui iš tų "teisėsaugininkų" tai savi - "raudonieji ruslenkiai".
Taip įvyko dėl to, kad Lietuvoje taip ir nebuvo atlikta nei desovietizacija, nei dekagėbizacija, nei dekolonizacija.
Todėl įsidėmėkite - visa tai mums dar reikės atlikti...
Kiekviena pasaulio Tauta turi prigimtinę teisę pasistatyti savo istorinėje-etninėje žemėje savo nuosavą Valstybę, kurioje gali tvarkytis taip, kaip šiai Tautai patogiau.
Ir jokie svetimtaučiai imigrantai, kolonistai ar vietiniai išsigimę nutautėliai neturi absoliučiai jokių teisių nurodinėti kaip Tauta turi gyventi ir tvarkytis savo nuosavoje Valstybėje.
Nepriklausoma Lietuvos Valstybė - tai yra Lietuvybės (Lietuvių Kalbos, Lietuvių Tautos, Lietuvių Kultūros...) išsaugojimo bei puoselėjimo pagrindinis instrumentas; nuosavi Tautos Namai, o ne koks nors bendrabutis ar pereinamas kiemas.
Visada atsiminkite, kad Lietuvių kalbos žodis "pilietis" yra kilęs iš žodžio "pilis".
Tai reiškia, kad Lietuvos pilietis yra Lietuvos Valstybės - Lietuvių Tautos Pilies - statytojas, gynėjas ir puoselėtojas.
Jei Lietuvos pilietis nevykdo šių pareigų, jis pašalinamas iš Lietuvos Valstybės - Lietuvių Tautos Pilies, ir jam atimama pilietybė.
Jei Lietuvos Valstybės pilietis ima tarnauti Lietuvių Tautos priešams ir kenkti Lietuvybei, jis tampa Valstybės išdaviku ir turi būti baudžiamas besąlygine mirties bausme.
Tai jau smirdanti ir pūvanti šiukšlė, kurią būtina kuo greičiau utilizuoti, kol jos skleidžiama puvėsių smarvė neužnuodijo visą Tautos organizmą.
Lietuva privalo sugrįžti į savo tiesų istorinį-tautinį kelią iš tų kreivų antilietuviškų šunkelių, kuriuose ji dabar atsidūrė.
Mūsų Tautos ir Valstybės didingą istoriją pamiršusiems primenu:
DIDYSIS LIETUVIŲ TAUTOS SUKILIMAS 1941 BIRŽELIO 23 DIENĄ ATKŪRĖ LIETUVOS VALSTYBĖS NEPRIKLAUSOMYBĘ.
Tai buvo antrasis Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atstatymas 20 amžiuje.
Baltas raištis ant rankos - su Gedimino stulpais, su Vyčio Kryžiumi, su jaunalietuvių "Trimis liepsnelėmis", su kitais lietuviškais simboliais, buvo plačiai naudojamas Nepriklausomoje Lietuvoje iki sovietų-bolševikų okupacijos ir jų ypač žiauraus siautėjimo.
Kaip tik todėl Didžiojo Lietuvių Tautos Sukilimo metu 1941 m. birželio 22-27 d. Lietuvių sukilėliai (virš 100 000 geriausių ir drąsiausių Lietuvių Tautos vyrų bei merginų) paėmė į rankas ginklus ir užsidėjo baltus raiščius, kad aiškiai atsiskirtų nuo raudonus raiščius nešiojusių žydų-bolševikų.
O po to Lietuvių sukilėliai-savanoriai nuo laukinių bolševikinių žudikų ordų išvadavo Vilnių, Kauną ir kitus Lietuvos Valstybės miestus bei miestelius.
Birželio 23 d. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė paskelbė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimą - dar gerokai iki pasirodant Vokietijos armijos daliniams.
Tai, kad nepriklausomybė gyvavo tik kelias dienas, yra ne sukilėlių kaltė, o tarptautinės geopolitinės padėties pasekmė.
Pirmasis (1918 m. vasario 16 d.) ir trečiasis (1990 m. kovo 11 d.) Nepriklausomybės atstatymai galėjo baigtis lygiai taip pat, kaip ir antrasis (1941 m. birželio 23 d.), jei tarptautinė padėtis būtų rutuliojusiusi kiek kitaip.
Svarbiausia tai, kad šio sukilimo metu (skirtingai nei 1990 m.) buvo išnaikinta didžioji dalis Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešų bei išdavikų, išgamų nuėjusių tarnauti bolševikams, kada jie užgrobė Lietuvą, todėl partizaninio karo metu Lietuvių partizanai išsilaikė net iki 1969 m.
Deja, 1990-1993 m. mes neišvalėme Lietuvą nuo sovietmečiu prisidauginusių "raudonskūrių šiukšlių" ir išdavikų, Lietuyybės aršių priešų - ir dabar jau 20 metų "srebiame" šios fatališkos klaidos pasekmes.
Tauta mato ir atsimena viską - niekas nepamirštas ir nieko neužmiršta.
Todėl kada dabar - jau ketvirtąjį kartą per 100 metų - mes, Lietuviai, užsirišime baltą raištį ant rankos - su Gedimino stulpais, su Vyčio Kryžiumi, su jaunalietuvių "Trimis liepsnelėmis", ir susigrąžinsime vėl prarastą Nepriklausomybę, už alų ir skalbimo miltelius parduotą Jievrosojuso komisarams ir vietiniams oligarchams, privalome labai gerai prisiminti 1941 m. Didžiojo Lietuvių Tautos sukilimo pamokas ir patirtį, o taip pat “dainuojančios” revoliucijos karčias istorines pamokas ir jų nebepakartoti.
1988-1991 m. Lietuvių Tautos Sąjūdis sunaikino Sovietų imperiją.
Deja, išskyrus nusenusį Burokevičių, Ivanovą ir dar porą su jais buvusių durnelių niekas iš nemenkų tuo metu "jiedinstvieninkų" minių nebuvo nuteistas ir pasodintas, o tuo labiau pakartas, kaip būtų atsitikę bet kurioje Vakarų Europos šalyje, joms išsivadavus iš ilgametės analogiškos okupacijos (pvz., vien Prancūzijoje pasibaigus karui ir ją išvadavus naujoji De Golio vadovaujama prancūzų valdžia pakorė ir sušaudė apie 5000 kolaborantų).
Štai todėl dabar jau šių "jiedinstvieninknų" paūgėję palikuonys, gavę Lietuvos Valstybės pilietybę, labai "narsiai" keikia Lietuvybę, Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą ir apskritai Lietuvos Valstybę.
O mūsų "teisėsauga" ir toliau sau miega, stebėdama, kaip keli antilietuviški išsigimėliai viešai tyčiojasi iš Lietuvos valstybingumo simbolių - nes juk daugeliui iš tų "teisėsaugininkų" tai savi - "raudonieji ruslenkiai".
Taip įvyko dėl to, kad Lietuvoje taip ir nebuvo atlikta nei desovietizacija, nei dekagėbizacija, nei dekolonizacija.
Todėl įsidėmėkite - visa tai mums dar reikės atlikti...
@Žygeivis
Tikrojo tautiškumo (nacionalizmo – pasaulio tautų, kalbų ir kultūrų išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai:
- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,
- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,
- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,
- kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,
- valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,
- jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus,
- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę,
- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,
- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.
Pastaba - Praktinis šių principų įgyvendinimas glaudžiai susijęs su konkrečia istorine-politine situacija, kuri pastoviai kinta - todėl būtina visada turėti parengtas struktūras, atitinkamus planus ir būti pasiruošus juos realiai įgyvendinti, pasitaikius tinkamai progai.
Iki tol organizuoti ideologinį-istorinį visuomenės švietimą ir tarptautinį spaudimą okupantams, užgrobusiems svetimas etnines-istorines žemes.
Iš karto noriu pabrėžti, kad šie principai - tai ne kokios nors absoliučiai nekintamos "dieviškosios dogmos", o gyvenimo patikrintų įvairių nuostatų rinkinys - tam tikras teorinis "ideologinio stuburo modelis", kurį būtina nuosekliai tobulinti, atsižvelgiant į realią padėtį pasaulyje, pakankamai lanksčiai ir operatyviai reaguojant į įvairius pokyčius.
- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,
- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,
- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,
- kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,
- valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,
- jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus,
- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę,
- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,
- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.
Pastaba - Praktinis šių principų įgyvendinimas glaudžiai susijęs su konkrečia istorine-politine situacija, kuri pastoviai kinta - todėl būtina visada turėti parengtas struktūras, atitinkamus planus ir būti pasiruošus juos realiai įgyvendinti, pasitaikius tinkamai progai.
Iki tol organizuoti ideologinį-istorinį visuomenės švietimą ir tarptautinį spaudimą okupantams, užgrobusiems svetimas etnines-istorines žemes.
Iš karto noriu pabrėžti, kad šie principai - tai ne kokios nors absoliučiai nekintamos "dieviškosios dogmos", o gyvenimo patikrintų įvairių nuostatų rinkinys - tam tikras teorinis "ideologinio stuburo modelis", kurį būtina nuosekliai tobulinti, atsižvelgiant į realią padėtį pasaulyje, pakankamai lanksčiai ir operatyviai reaguojant į įvairius pokyčius.
Noreciau visu paklaust, ar pas mus zmogus mitinge pagrasines teisetai isrinktam prezidentui,jai jis neatsistatydins bus panaudota ginkluota jega,butu dydvyris?Ydomu kiek jis pratemptu laisveje?
@Antimaidanietis
Viskam savas laikas... :)
Gaidys jis o ne dydvyris,eilinis ,,benderos,,pasekejas is Lvovo,nacionalistas,issisokelis.Noreciau pamatyt kas jam butu jai Baltarusijoj taip parekautu.
@Antimaidanietis
O tu kieno pasekėjas? Janukovičiaus?
sapalione kazkokia, Parasiukas priverte begti Janukoviciu, gal mintis zmogu is minios padaryti Ukrainos prezidetu, is kurio praktiskai visi igaliojimai atimti
Įdomu koks likimas laukia jo po2 metu
Man keista yra kai kalbama apie valstybe,valstybe ir yra zmones tauta tik zmones sukuria valstybes one kitaip.
čia ir yra tikroji demokratijos galia ir savotiškas grožis. žinoma, galime kalbėti daug ką, apie įvairius pogrindinius politinius žaidimus ir manipuliacijas vienais ar kitais, kas iš esmės ir yra daroma Ukrainoje ir kitose valstybėse. bet iš esmės jei vadinamoji "liaudis" tikrai susiburia, jos nugalėti niekas negali ir privaloma su ja skaitytis. kaip ir šį kartą, pralaimėjo tie, kas ėjo prieš žmonės.
REKLAMA
REKLAMA
Žmogus, privertęs sprukti V. Janukovyčių