„Klausykitės, kaip derina gitarą ar smuiką, kaip tos veržiamos stygos dejuoja, tarytum skaudėtų joms. Panašiai ir žmogui, kuris yra aukščiausio absoliuto - Dievo rankose, skauda, bet tada kaip instrumentas jis įgauna orumo. Su tokiu žmogumi įdomu bendrauti“, - sakė rašytojas, dramaturgas Kazys Saja, kai kalbėjomės apie žmogiškumą, meilę, tikėjimą ir skepsį.
Jaunam žmogui rūpi išreikšti save, bręsdamas jis tampa bendruomeniškas, o sendamas išmoksta glaustis prie smilgos, susilieti. Gal rašytojui lieka svarbiausia - išreikšti save?
Jaunam - dainuoti, šokti ir mokytis gyventi. Senam - kosėti, pasakas sekti ir mokytis mirti. Maždaug tai ir darau. Ateinančiais metais laukiu galbūt paskutinės mano apylinksmių, šiek tiek filosofinių pasakų knygos „Nežinia kur, nežinia kas“. Nūnai leidyklos inkščia dėl mokesčių, o kultūra valdžios viršūnėms neatrodo kaip būtinas valstybės medžio žydėjimas.
Regis, paprasta nuspręsti: būsiu advokatas. Kaip ir kodėl tampama rašytoju?
Atsakyčiau teigdamas, jog vaikystėj skaitytos knygos savotiškai užkrėtė mane. Tikroji priežastis nėra žinoma. Tai tema, kurią priskirčiau savo „religijai“ - paslapties pojūčiui.
Kokią savo gyvenimo patirtį vadintumėte aštriausiu siužetu? Ką išbrauktumėte iš autobiografijos?
Vaikystėj - motinos mirtis, jaunystėj - meilė, kūryba, netikėtai po daugelio metų surastas vienintelis brolis. Kai Amerikoje mano knyga „Klumpės“ dalijosi lietuvių išeivių šeimos, toks Miltonas Starkus, kultūros žmogus, draugavęs su mano broliu, davė jam perskaityti. Brolis nustėro: o Jėzau, Kaziukas - tas pats našlaitėlis, pasmerktas mirti, likęs kaime, o jis - perėjęs karo audras ir frontus. Tada jis parašė laišką leidyklai, ir kai susitikome Amerikoje, tai buvo viena džiaugsmingiausių dienų. Paskui - Sąjūdis ir Kovo 11-oji. Sunku būtų ką nors išbraukti.
Regis, ne kartą jūsų plunksną vedžiojo proziškesnė už prozą tikrovė?
Vienoje knygoje yra įdėta tokia atsisveikinimo istorija - iš mano vaikystės, su tikrom pavardėm, apie pirmąjį mokytoją, išvežtą į Sibirą, apie sušaudytus šviesuolius. Bet ten yra ir linksmų dalykų.
Turbūt žinot, kad tarp Vilniaus ir Kauno sovietmečiu buvo baisi traukinio avarija: jis užsidegė, žuvo daug žmonių. Toks režisierius Karklelis, kai norėjo padėti kitiems žmonėms išsigelbėti, baisiai nudegė. Man kėlė fantazijų neatpažįtamu tapęs ir praradęs atmintį žmogus, kai niekas nežino, kas jis yra.
Jūsų kūryboje meilė Lietuvai trykšta lyg maitinanti versmė. Kaip manote, iš kur atsiranda tas mūsų menkavertiškumo jausmas?
Lietuva... Nežinau, ar ji išgyvena delčią, ar savo jaunatį. Pilnėjanti ar dylanti. Būtų banalybės, jeigu aš kartočiau, kad Lietuva turi savo sostinę Vilnių, savo uostą Klaipėdą, yra NATO ir Europos Sąjungos narė - žmonės nevertina, kad šiuo metu mūsų valstybė yra saugi, po velnių. Tam, kad ji gyvuotų, reikia mūsų pačių jėgos, daugiau meilės, ir iškentusiems sibirus, trėmimus, šaudymus gaudymus į tą krizę tik nusispjauti. Tai menkniekis. Ir yra visos galimybės, visi keliai atviri.
Jeigu taip norit - išlakstykit. Žydai pusantro tūkstančio metų gyveno išblaškyti po visą pasaulį neturėdami savo tėvynės, bet jie savo žydiškos širdies, žydiškos pasaulėjautos neprarado. Jie atkūrė savo valstybę, ir dar kokią. Dabar dėl mūsų valstybės kai kas labai nerimauja, bet mes išbėgam iš savo tėvynės visiškai praradę lietuvišką širdį, savo lietuvišką jauseną. Ir tai jau atrodo delčia, dylančios Lietuvos labai gąsdinantys reiškiniai. Mes ne tik bijom sunkumų, bet nebesaugom nei savo, nei kito gyvybės. Ieškome būdų, kaip didžiausią Dievulio dovaną - protą - nuslopinti, ieškome visokių kvaišalų, keliuose elgiamės kaip paskutiniai mulkiai, žūstam patys ir žudom kitus. Lietuva tebepirmauja savižudžių skaičiumi tūkstančiui gyventojų. Tai yra labai liūdni dalykai.
Arba nuolatos keikiame Seimą, ir taip po kiekvienų rinkimų. Protingieji sako: „Nagi žiūrėkim, šita partija yra apsišaukėliai, avantiūristai - nerinkite jų.“ Paskui nežinia, kur dėti žmones, saistomus kažkokių oligarchinių ryšių arba ryšių su svetima valstybe. Ir mūsų Lietuvoj silpniausia vieta - ne Seimas, o tauta.
Tai kas mūsų laukia? Antai vyskupas Mindaugas Sabutis sakė, kad po 50-ies metų baigsis projektas „Lietuva“, nes mes nebenorime gyventi savo žemėje.
Galima būtų nusiminus sakyti, kad viskas yra blogai - „vamzdiec“, kaip sakė Granauskas, kalbėdamas apie tą vamzdį Vilniuje prie Nėries, kurią priėmė kaip didelę skulptūrą. Bet kita vertus, kartais guodi save tuo, kad ne vien Lietuvoj žmonės tokie išprotėję. Panašių keistybių yra Vakaruose, baltojoje civilizacijoje. O gal iš tikrųjų taip kaip Romos civilizacija, dar anksčiau - graikų ar Senovės Egipto, taip ir ta daug laimėjusi Europos civilizacija eina šalin? O į jos vietą ateis kinai, japonai, korėjiečiai ir panašios tautos, kurios dirba taip kruopščiai, kaip mes seniai nebemokam.
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius sakė, kad kokį kūrinį rašytų, pagrindine heroje visada įsivaizduoja savo žmoną. Kokios sutiktos, mylėtos moterys darė įtaką Jūsų kūrybai, suteikė jai galios?
Kompozitoriui, poetui - gal ir taip. Prozininkui nemažiau svarbūs ir kiti dalykai. Mano žmona Zita Gražina Mažeikaitė - poetė ir vertėja (labiau iš švedų kalbos). Ji - mano, o aš - jos darbų redaktorius. Esu jai sakęs, kad ji verta pagarbos dėl trijų dalykų: kad yra vegetarė, savarankiškai išmoko švedų kalbą ir kad neberašo eilėraščių. Bet pastarąjį argumentą atsiimu, nes po daugelio metų žmona išleido nuostabią eilėraščių knygą „Tenoriu būti“.
Kam esate nepakantus?
Esu iš tų, kurie ligi skausmo myli savo tautą, bet manyje slypi ir mizantropiškas nenuolaidumas kvailybei, apsileidimui, girtuokliavimui... Laisvei nuo darbo ir atsakomybės. Kartais ir tas nusivylimas skatina rašyti, nors ir jauti, jog tai - žirniai į sieną.
Ar yra rašytojų, kurie Jums yra tarsi donorai, vedliai ar panašiai?
Mano savotiškas credo: žmogus šioj žemėj lieka nemirtingas tiek, kiek jis čia būdamas save išdalija kitiems. Mes „sulipdyti“ iš daugybės dovanų, sunku būtų išvardyti donorus. Tarp jų būtų daug klaipėdiškių: buvusių Dramos teatro aktorių, dėstytojų, jaunystės bičiulių.
Prieš daugelį metų buvau įsimylėjęs už mane truputį vyresnę aktorę, ir tai buvo meilė be atsako. Tačiau ji į mano laišką parašė šaunų atsakymą, o aš tada parašiau: „Aš esu tik žemės ūkio absolventas, o tu - nuostabi, puiki aktorė. Bet kada nors aš parašysiu tokią pjesę, kurioje tu vaidinsi, ir tada mes galėsime paspausti vienas kitam rankas kaip lygūs.“
Atvirai pasakysiu jaunimui: dabar susitiko du žmonės, viens du - ir į lovą, o man tai buvo iš tikrųjų didelė meilė. Stalino laikais jaunutė aktorė, su kuria kartu kėlėmės į Smiltynę, į paplūdimį, man iš kažkokių rankraščių skaitė tada uždraustą poetą Vytautą Mačernį.
Išsižiojęs klausiausi, žavėjausi ir jaučiausi mizerija, lygindamasis su ja. Bet aš galiu toks nebūti. Ir iš tikrųjų vėliau ji vaidino ne vienoje mano pjesėje, bet jau buvo ištekėjusi. Ir dabar mes kartais dar pasimatom, pasišnekam; ji jau tokia bobutė, moterys kartais sensta greičiau negu vyrai. Su Klaipėda sieja daug prisiminimų, beje, vieno mano apsakymo nelabai teigiamos herojės vardas - Ivona.
Ar turite gyvenime ir kūryboje uždraustų dalykų?
Gal ir turiu. Bet niekas neuždraudė - pačiam šlykštu. Niekad į savo prozą nedėčiau „skaniai pisies“ ar panašiai. Nors tokių „perlų“ prikaišiota knyga būtų grobstyte grobstoma. Primenu: kai kurių dalykų paslapties pojūtis - mano religija.
Pajūrio rašytojas Rolandas Rastauskas užgavo sielą išsitaręs, kad daug kas kuria nebūdamas po NEIŠVENGIAMYBĖS ženklu. Aš tikiuosi, Jūsų knygos vaikams, paaugliams kaip tik ir gimsta po juo.
Žmonės klausia, kodėl mano knygose vaikai - arba našlaičiai, arba tie, kurių niekas nemylėjo, nelabai laimingi. Aš laikau, kad mažiau laimingi yra kvaišgalviais auginami lepūnėliai. Jeigu remsimės filosofu V. Frankliu, jie kenčia dėl to, kad nuobodu, viskas pasiekiama, viską tėveliai įbruka į rankas, ir paskui nebemato gyvenime tikslo, prasmės. Tada nyku gyventi, griebiasi narkotikų, ieško „kaifo“. O kai mažas vaikas pradeda turėti savo problemų, jas spręsti, - tai pats galvoja, patenka į tokią erdvę, kur jau GYVENA. Tuo metu yra grūdinamas, iš jo daromas sudėtingesnis instrumentas - ne būgnas, ne kokie skrabalai (nors ir jais puikiai sugrot galima). Jeigu jis, tempiant stygas, nesulūžta.
Aš manau, kad dramaturgija - apsėdimas visam gyvenimui, ir pjesių neberašote tik todėl, kad lietuvių autorių, ypač vyresniosios kartos, niekam nebereikia.
Kartais apgailestauju, kad vis dar rašydamas pjeses dabartiniam teatrui esu nebereikalingas. Dėl to mano dialogai trumpėja, bet savo vaizduotėje iš jų susikuriu visai neblogus spektaklius.
Kokį labai žmogišką troškimą ar svajonę atsinešėte į 2010 metus?
Prieš Kalėdas draugams rašiau: kiekvienos Kalėdos tarsi pelėdos lesa mūsų metus... O! Kad taip jos sulestų mūsų Tėvynės Lietuvos vargus!
Ivona ŽIEMYTĖ
