Kodėl Komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas, istorijoje išlikęs kaip vadinamojo „atšilimo“ laikotarpio Sovietų Sąjungoje vadovas, kišosi į teisininkų darbą ir įsakė sušaudyti valiutos perpardavinėtojus?
Užkietėjęs bolševikas
Senatvėje iš visur išvarytas N. Chruščiovas daug ko gailėjosi. Atseit jis tik tada supratęs, kad be reikalo ujęs kai kuriuos rašytojus, kad dailininkus abstrakcionistus neteisingai apšaukęs pederastais, kad perduoti Kinijai atominės bombos brėžinius buvusi klaida, kad perlenkęs su žemės ūkiu. O štai kad jo nurodymu buvo sušaudyti valiutos spekuliantai – dėl šito jis iki pat senatvės buvo įsitikinęs, kad taip ir turėjo būti. Kodėl? Kodėl žmogus, pasmerkęs asmenybės kultą, reabilitavęs milijonus nekaltai nuteistųjų, pagerinęs Sovietų Sąjungos santykius su kapitalistinėmis šalimis ir Jugoslavija, taip ir nesuprato, kad ir aukščiausios pareigos neleidžia pažeidinėti įstatymų?
Kad tai suprastumėme, teks grįžti į ankstesnius laikus ir pažiūrėti, kokiomis sąlygomis formavosi pats N. Chruščiovas ir kaip jis atėjo į valdžią.
Kaip ir visi tų laikų partiniai, N. Chruščiovas visą laiką dirbo ten, kur siuntė Komunistų partija, ir darė tai, ką ta partija liepė. O partija buvo negailestinga ir su savo tariamais ar tikrais priešais kovojo ne bet kaip, o juos tiesiog naikino. Priešus naikino ir N. Chruščiovas. Pirmiausia – kai dirbo raudonuoju komisaru armijoje, o dar daugiau – būdamas Komunistų partijos Maskvos skyriaus vadu.
Kai jis dirbo Maskvoje, per Sovietų Sąjungą nusirito masinių represijų banga. Josifo Stalino įsakymu tuometinis sovietų saugumo žinybos NKVD vadas Nikolajus Ježovas savo parankiniams net duodavo planą, kiek priešų, šnipų ar kenkėjų jie turi demaskuoti per dieną. Po to teismai arba enkavedistų troikos masiškai skelbdavo mirties ar tremties nuosprendžius.
Vienai tokiai troikai vadovavo ir N. Chruščiovas. Kartu su F. Redensu ir I. Maslovu jis per dieną priimdavo daugiau kaip po šimtą mirties nuosprendžių. Sunku būtų įsivaizduoti, jog priimantieji nuosprendžius buvo įsitikinę, kad teisia kaltus. Paprasčiausiai jie tai darė, nes bijojo, kad kitaip patys taps „liaudies priešais“. J. Stalino buvo taip patvarkyta, kad žmonės būtinai turi ko nors bijoti.
„Didžiojo tautų vado“ paliepimu vien per masines 1937–1938 metų represijas buvo sušaudyti 681 692 žmonės. Kiek tūkstančių nuosprendžių pasirašė N. Chruščiovas, niekas nesuskaičiavo, tačiau tas skaičius gali būti šiurpinantis.
Tad po viso to N. Chruščiovui, net ir pasmerkusiam J. Stalino valdymą, net ir paleidusiam milijonus iš kalėjimų, liepti sušaudyti tris žmones, kuriuos jis laikė režimo priešais, buvo vieni niekai.
Patikimas žydas
Ir štai 1953 metų kovo 5 dieną J. Stalinas miršta. Milijonai sukrėsti verkia, milijonai kitų – kol kas tyliai džiaugiasi. Na o Kremliuje prasideda kova dėl atsilaisvinusios kėdės. Pagrindiniai pretendentai – J. Stalino bendražygiai Komunistų partijos Centro Komiteto sekretorius Georgijus Malenkovas, Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Lavrentijus Berija ir Komunistų partijos Maskvos pirmasis sekretorius N. Chruščiovas.
1934 metais, turėdamas 33 metus, G. Malenkovas pradėjo karjerą Komunistų partijos Centro Komitete – tapo vieno skyriaus vadovu. Kopti karjeros laiptais jam padėjo draugystė su Lazariu Kaganovičium, kuris tuo metu, nors ir buvo žydas, turėjo didelį J. Stalino pasitikėjimą ir nuolat dirbo vadovaujamąjį darbą. 1934 metais G. Malenkovas kartu su tuo pačiu L. Kaganovičiumi, taip pat su dar keliais patikimais partiniais J. Stalino buvo pasiųstas į Baltarusiją, Armėniją, Tadžikistaną – patikrinti, kaip vietiniai režimo darbuotojai kovoja su „liaudies priešais“.
Ypač didelį J. Stalino pasitikėjimą G. Malenkovas įgijo po karo. „Didysis tautų tėvas“ 1952 metais Komunistų partijos XIX suvažiavime jam net leido skaityti ataskaitinį pranešimą. Paprastai tai darydavo tik pats J. Stalinas.
Skaldyk ir valdyk
Kitas pretendentas buvo L. Berija – beje, gruzinas, kaip ir J. Stalinas. Pirmiausia L. Berija kovojo, kad sovietų valdžia būtų įvesta Azerbaidžane. 1920 metais bolševikams šioje šalyje perversmas pavyko ir Komunistų partija L. Beriją pasiuntė į Gruziją nelegaliai dirbti. Ten jis buvo demaskuotas, areštuotas ir po kurio laiko vėl atsidūrė Azerbaidžane. Čia mokėsi politechnikos institute, tapo Azerbaidžano komunistų partijos Centro Komiteto darbuotoju, o vėliau buvo paskirtas į ČK – saugumo struktūrą. Kitaip sakant, tapo čekistu.
Po poros metų jis vėl buvo pasiųstas į Gruziją, dirbo vadovaujamąjį darbą – tai ČK, tai Vidaus reikalų komisariate, kol galų gale buvo išrinktas Gruzijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. Gruzijoje prabuvo iki 1938 metų. Rašoma, kad L. Berijos vadovavimo metu ši sovietinė respublika suklestėjo. Jis vystė naftos pramonę visame Kaukazo regione, o Gruziją padarė dar ir kurortine zona. Gruzijos valstiečiai tuo laiku gyveno geriausiai visoje Sovietų Sąjungoje, nes L. Berija buvo nustatęs aukštas subtropinių vaisių supirkimo kainas ir leido jų augintojams gerai užsidirbti.
1938 metais L. Berija pasirodė Maskvoje. J. Stalinas jį pervedė į centrą tuo metu, kai represijos sovietų šalyje buvo pačiame įkarštyje. Minėtosios troikos dienų dienomis pasirašinėjo mirties nuosprendžius. J. Stalinas, vadovaudamasis savo mėgstamu principu „skaldyk ir valdyk“, jau buvo numatęs kiek sušvelninti padėtį ir nustumti į šoną vidaus reikalų komisarą N. Ježovą.
L. Berija buvo paskirtas N. Ježovo pavaduotoju ir po truputį pasidarė viršesnis už savo viršininką. Galop šis turėjo pripažinti, kad su priešų paieška bus perlenkęs lazdą, ir pats pasiprašė atleidžiamas iš pareigų.
1938 metų gruodžio 9 dieną „Pravdoje“ ir „Izvestijose“ – pagrindiniuose laikraščiuose – buvo išspausdintas toks pranešimas: „Draugas N. Ježovas jo paties prašymu atleistas iš vidaus reikalų komisaro pareigų ir paliekamas vandens transporto komisaru“.
Nuo tos dienos, kai L. Berija tapo komisaru, represijų apimtys sumažėjo. Iš Maskvos pasklido telefonogramos, kuriose buvo nurodyta sustabdyti troikų darbą. Negana to, J. Stalinas su vyriausybės vadovu Viačeslavu Molotovu pasirašė įsaką peržiūrėti baudžiamąją politiką ir netgi bausti prokurorus, kurie leido neteisėtus areštus.
Kilęs iš Lietuvos
Užėmęs postą, L. Berija pirmiausia iš darbo iššlavė N. Ježovo kadrus. Daugelis jų buvo suimti. Pats N. Ježovas, apkaltintas perversmo organizavimu, irgi atsidūrė kameroje. Jo žmona dar prieš vyro areštą nusinuodijo.
1940 metų vasario 3 dieną teismas nubaudė N. Ježovą mirties bausme. Nuosprendis buvo nedelsiant įvykdytas.
Beje, N. Ježovas siejamas su Lietuva. Jis net mokėjo lietuviškai kalbėti. Kalbėjo ir lenkiškai. Nors anketose jis rašė esąs kilęs iš darbininkų ir gimęs Peterburge, bet tai netiesa. Jo tėvas Ivanas Ježovas, gimęs Tulos gubernijos Volchonščino kaime, tarnavo caro kariuomenėje Kaune, 111-ojo pulko muzikos komandoje. Vedė lietuvę, kapelmeisterio tarnaitę. Atitarnavęs persikėlė į Suvalkų guberniją ir dirbo policijoje. Kai gimė Nikolajus – būsimasis budelis, kuris išžudys šimtus tūkstančių žmonių, – jo šeima gyveno Veiveriuose. Po 3 metų tėvas buvo paaukštintas ir su šeima persikėlė į Marijampolę. Tik 11 metų sulaukęs N. Ježovas persikėlė į Peterburgą.
Tik faktai
N. Chruščiovas gimė 1894 metais Rusijoje, Kursko gubernijos Kalinovkos kaime, šachtininko šeimoje. Paaugęs žiemomis lankė mokyklą, o vasaromis ganė karves, prižiūrėjo kiaules. Sulaukęs 14 metų ir pramokęs rašto, pradėjo gamykloje dirbti šaltkalvio mokiniu, po to dirbo šaltkalviu šachtose. Iš ten 1914 metais buvo pašauktas į kariuomenę ir dalyvavo Pirmajajame pasauliniame kare.
1918 metais N. Chruščiovas įstojo į Rusijos bolševikų partiją ir dalyvavo pilietiniame kare. Vadovavo būriui, po to buvo bataliono politkomisaras.
Laimėjus revoliucijai, bolševikas N. Chruščiovas dirbo ten, kur liepė partija. Daugiausia – partiniu darbuotoju. 1929 metais mokėsi Maskvos pramonės akademijoje, buvo išrinktas partijos sekretoriumi. 1931 metais jis jau buvo Maskvos miesto Baumano rajomo, paskui – Krasnopresnensko rajono partijos komiteto sekretorius, o nuo 1935 iki 1938 metų – Maskvos srities partijos komiteto pirmasis sekretorius.
1938 metais N. Chruščiovas tapo Ukrainos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, kandidatu į Politinį Biurą, o po metų – ir Politinio Biuro nariu.
Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo karo tarybos nariu frontuose. Karą baigė turėdamas generolo leitenanto laipsnį.
Nuo 1944 metų N. Chruščiovas dirbo Ukrainos ministrų tarybos pirmininku, vėliau buvo išrinktas pirmuoju Ukrainos komunistų partijos sekretoriumi. 1949 jis metais vėl buvo sugrąžintas į Maskvą pirmuoju sekretoriumi.
Mirus J. Stalinui, 1953 metais N. Chruščiovas sugebėjo nuversti valdžią bandžiusį paimti L. Beriją ir buvo išrinktas Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1958 metų tapo ir Sovietų Sąjungos ministrų tarybos pirmininku. 1964 metais buvo pašalintas iš visų pareigų (oficialiai – dėl sveikatos būklės).
N. Chruščiovas buvo du (kitais duomenimis – tris) kartus vedęs. Pirmoji žmona Jefrosinija Pisareva mirė 1920 metais, palikusi jam du vaikus – Juliją ir Leonidą. Julija ištekėjo už Kijevo operos direktoriaus ir išgyvenusi 65 metus mirė. Leonidas buvo karo lakūnas ir 1943 metų kovo mėnesį dingo be žinios.
Kai kurių šaltinių teigimu, N. Chruščiovas trumpai dar gyveno su Nadežda Gurskaja, o 1924-aisiais vedė Niną Kocharčiuk. Oficialiai ši santuoka buvo užregistruota tik 1965 metais. Su Nina jis išgyveno iki savo gyvenimo pabaigos (žmona mirė 1984 m.), susilaukęs dviejų dukterų – Rados (g. 1929 m.) bei Jelenos (g. 1937 m.) – ir sūnaus Sergejaus (g. 1935 m.). Pats N. Chruščiovas mirė 1971 metais.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kaip žiaurus budelis ir moterų prievartautojas Lavrentijus Berija susilpnino Lietuvos rusinimą
