Aštuonis metus intensyviai pakeliavęs po pasaulį Tomas prisipažįsta šiek tiek pasikeitęs: daugiau pamatęs ir supratęs... Ir kur kas kitaip vertinantis žmones ir gimtą Lietuvą.
- Paskutinį kartą matėmės, kai lakstei po Vilniaus stogus ir išdidžiai vadinaisi tracer‘iu, - priminiau Tomui, kurį visiškai atsitiktinai sutikau sportuojantį sporto klube.
- Parkouras suteikė man progą daug keliauti. Dalyvavau tarptautinėse varžybose, lankiau įvairius festivalius, pats vedžiau pamokas skirtingose šalyse. Keliaudamas pastebėjau, kad parkour‘as – judėjimo menas – nešė man šiokią tokią laisvę. Turėjau išraiškos, judėjimo ir pažinimo laisvę. Aplankiau vietas, apie kurias anksčiau net nesvajojau: galėjau užlipti, kur noriu, pereiti kalnus, perplaukti upę. Kelionių metu pastebėjau, kad parkour‘as nesuteikia man tiek laimės, kiek man reikia. Pradėjau stebėti kitas meno šakas, užsimezgė pažintys su žonglieriais, šokėjais, cirko artistais, kaskadininkais, jogais. Kelionėse stengiausi pasisemti kuo daug patirčių. Parkour‘as liko manyje, tiesiog turiu kur kas daugiau sluoksnių, kurie veda ne tik link stiprumo ir greitumo. Atsirado daugiau meniškumo.
- Ar pasikeitė ir vidinis tavo pasaulis?
- Jis nuolat keitėsi. Anksčiau man buvo svarbu būti stipriam. Man regis, tai yra paaugliškas berniuko noras, susijęs su išlikimu ar pripažinimu. Nes vaikystėje visi galvoja, kad jėga yra pats svarbiausias dalykas. Nebuvau išimtis. Tiesiog norėjau būti stiprus, man buvo svarbu, kad kiti manytų, jog toks esu. Juk būtent tokiose situacijose pas žmones atsiranda pasitikėjimas savimi. Kai man jo netrūko supratau, kad tikrai ne jėga yra svarbiausia. Daugiau dėmesio pradėjau kreipti į ištvermę. Man buvo įdomu sužinoti, kiek ilgai aš galiu ką nors daryti. Šis faktorius lemia, ar nueisi iki galo. Juk galima eiti bet kuriuo keliu, bet sunkiausia yra pasiekti kelionės tikslą.
- Nuolat užduodi sau klausimą „Ar galiu?“
- Turbūt, taip.
- Kodėl nenustoji to daryti? Nepavargsti kelti sau iššūkius?
- Galiu pasakyti, kad nuo treniruočių organizmas nepavargsta, jeigu teisingai treniruojies. Visada po treniruotės jaučiuosi žvalus. Tai ir yra sporto žavesys: jis suteikia jėgų, bet neatima. Jeigu dieną pradėsite nuo paprastų pratimų galva geriau veiks, nuotaika bus geresnė. Toks gyvenimas man patinka.
- Esi užsiminęs, kad keliesi labai anksti – apie ketvirtą ryto?
- Pradėjau domėtis įvairiausiomis dvasinėmis praktikomis. Daug bendravau su jogais. Du mėnesius Himalajuose mokiausi pas juos, bendravau su Tibeto budistais, kurie praktikuoja įvairius kvėpavimo pratimus bei meditacijas. Sužinojau, kad biologinis organizmo ir pasaulio laikrodis yra suderintas taip, kad žmogui yra labai palanku dieną pradėti anksti. Jau mūsų protėviai tai žinojo nuo seno: keldavosi anksti, o miegoti eidavo nusileidus saulei. Tačiau visi mūsų civilizacijos patogumai kiek iškreipė šį ritmą – atsirado elektra. Šviesos akivaizdoje mūsų smegenys pradeda gaminti žvalumo hormoną, kuris natūraliai gaminasi tik dienos metu, bet elektra jį gamina ir naktį. Todėl pas daugelį žmonių sutrinka miego ritmai, atsiranda depresija, žmonės griebiasi vaistų. Jeigu jie žinotų, kad sureguliavus savo miego, mitybos ritmus, pamatytų, kad galima gyventi be vaistų ir vizitų pas psichologus.
- Kokią Lietuvą radai grįžęs po ilgų kelionių?
- Į Lietuvą grįžau prieš gerą mėnesį. Labai džiaugiausi, kad grįžau. Intensyviai keliauju jau aštuonis metus. Anksčiau visada jaučiausi nusivylęs Lietuva, man atrodė, kad ji yra pilka, žmonės niurzga. Lietuva labai nuobodi šalis. Tačiau dabar supratau, kad tai yra labai gera šalis, žmonės yra labai išsilavinę, su jais lengva bendrauti, jie puikiai dirba savo darbus. Neseniai grįžau iš Indijos, kur yra kuo pasidžiaugti, tačiau yra ir kuo nusivilti. Lietuvoje puiki šalis, nes čia su visais gali susišnekėti, jeigu reikia atlikti kokį nors darbą, jis bus greitai atliktas. Kitur procesas gali vykti metų metus. Supratau, kad ne Lietuva pasikeitė, o mano požiūris. Kiekvienas turime savo filtrus, per kuriuos žiūrime į pasaulį. Pacifistas gali viską matyti taikos spalvomis, koks nors fašistas – neapykantos spalvomis, optimistas viską mato pozityviai. Pradėjau medituoti, daryti kvėpavimo pratimus, o viduje nusiraminau. Pamačiau visus žmones kitaip. Jie atrodo geri ir ramūs. Supratau, kad viskas, kas buvo neigiama, slypėjo manyje. Tai rodė, kad man pačiam verta keistis. Mano manymu, viskas, kas mums nepatinka tiesiog yra ženklas, kad reikia patiems pasikeisti.
- Kaip dabar prisistatai žmonėms?
- Aš jau neprisistatau. Būna, kad žmonės klausia „Kas tu?“. Bet aš nežinau, ką pasakyti. Kas mėnesį tenka keisti savo profesiją, buvimo vietą, uždarbio šaltinį ir netgi tikslus, dėl kurių gyvenu. Stengiuosi gyventi siekdamas savo svajonių. Nepalieku jų nuošalyje. Stengiuosi prisiminti svajonę, ją pasiekti... Išpildyti svajonę – tai tarsi darbas.
- Kokios svajonės dabar vaikaisi?
- Norėčiau pastatyti spektaklį. Jei prieš kelis metus pradėjau dirbti su cirko spektakliais... Scenarijų parašiau keliaudamas po Indiją. Noriu užpildyti paraišką finansavimui. Jeigu pavyks, pastatysiu spektaklį.
- Pačiam dabar 27-eri. Sakoma, kad kiekvienam ateina laikas nurimti, tapti sėsliu...
- Sunku pasakyti, kiek truks mano kelionės gyvenimu. Tačiau turiu svajonę, kurioje esu fermeris, gyvenantis kur nors prie kalnų ir gražiai sau leidžiu laiką grodamas dūdele. Žinau, kad galėsiu taip gyventi, bet kol esu jaunas ir tūrių minčių, reikia jas realizuoti. Nes nerealizuotos idėjos ir mintys tiesiog sukelia chaosą. Tada jau nieko neįmanoma padaryti.
