Rašytoja, Nepriklausomybės Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė mano, kad kalbėti apie šiandienos kultūros aktualijas, skaudulius ir tikrąsias vertybes būtina, ir garsiai. Šiandienos „Gyvenimo“ puslapis – rašytojos mintims.
Daugiau pagarbos literatūrai
Kūrėjos, kitą savaitę Vilniaus knygų mugėje pristatysiančios knygą „Senis, arba Laiškai Antikristui“, klausiu, kokią reikšmę literatūra turi kiekvieno iš mūsų gyvenime, rašo „Respublika“.
„Literatūra - tai ištisa nenutrūkstanti mokykla, kaip gyventi, jausti, atsirinkti vertybes, pasirinkti kelią, sprendimus. Literatūra yra savarankiška žmogaus, ypač bręstančio, auklėtoja. Ji - mūsų laiko ir gyvenimo liudytoja. Literatūros reikšmės žmogaus ugdymui pakeisti negali niekas. Literatūra - didžiausia psichoterapeutė, padedanti žmogui sunkiausiais momentais. Nemokėdamas suformuluoti ir įvardyti jame vykstančių procesų jis išsisako identifikuodamas save su kūrinio idėja ar personažu“.
V. Jasukaitytė įsitikinusi, kad panaikinus pridėtinės vertės mokesčių (PVM) lengvatą leidėjams knygos nebus palaidotos, bet...
„Sumažės gerų, kultūringų, neagresyvių žmonių. Taupykite literatūros ir kultūros sąskaita - kalėjimų statybai išleisite nepalyginti daugiau. Beraščių valdoma ekonomika nieko kito duoti negali... Iš to, kaip šiuo metu skriaudžiama literatūra, matyti, kad Seime dirba vieno pusrutulio žmonės (norėčiau pavadinti juos pusgalviais, jie to nusipelnė), nes nesuvokia, ko reikia tautai“.
Rašytojai atrodo keista, kad už romaną jos profesijos atstovai gauna 3, geriausiu atveju - 5 tūkst. litų. „O kiek įdėta į jį laiko, dvasinės, intelektinės ir fizinės energijos, žino tik tas, kas rašo. Tad nepavydėkite rašytojui. Literatūra padeda susikurti stabilią žmogiškųjų idealų sistemą, gerbkime ją už tai...“
Ugdytų taurų žmogų
Skatinimas visai Lietuvai skaičiuoti, kiek kainavo kokio valdžios atstovo atostogų kelionė, automobilis ar Seimo narės rankinė, V. Jasukaitytės nuomone, kaitina žemųjų minios aistras.
„Neugdykime pavydo, neapykantos. Valstybės institucija negali būti niekinama. Būtina siekti, kad joje dirbtų sąžiningi žmonės. Tauta patinesusivokianti ir akla, jei rinkimuose nedalyvauja pusė potencialių rinkėjų.
Aš nuo lėkštų juokelių iš valdžios atbukusiai ir sukvailintai miniai nepataikaučiau. Lietuvoje ugdyčiau taurų, nesmulkmenišką žmogų. Joaukštuosius jausmus, vertybių subordinaciją, savigarbą, kilnumą, orumą...
Nevesčiau savo tautos ir jokio žmogaus į sumaištį. Prieš visus nusikaltimus atsilaiko vienintelis žmogiškasis padorumas. Jį ir ugdykime, jo siekime visomis išgalėmis“, - kalbėjo menininkė.
Anot jos, nepadorūs veržiasi į kultūros sritį ir bando apvogti kultūrą, bet jie anksčiau ar vėliau suduš. „Matau, kad padorumas tampa vis drąsesnis, galingesnis, jo daugiau. Padorumas atviras, tad galime prisidėti prie jo, dauginti, stiprinti. Taip pat stiprinti politinę kultūrą, kad susivoktų, jog anekdotų karaliai negali atsirasti Seime“.
Prakalbus apie kultūros ministro postą užėmusį aktorių Remigijų Vilkaitį V. Jasukaitytė šypteli: „Man patiktų, kad jis iš viso nebūtų politikas, o vien kultūros ministras. Jis labai talentingas menininkas ir turi puikų humoro jausmą - tai gali duoti labai gerus rezultatus, nes, manau, daugelį kultūros reiškinių jis pažįsta iš vidaus. Aš manau, kad tik menininkas ir turi vadovauti Kultūros ministerijai“.
Padėties šeimininkė – kultūra
Vilniuje, Europos kultūros sostinėje, gyvenanti rašytoja ir pati buvosumaniusi ir siūlė įgyvendinti vieną, jos manymu, įdomaus ir reikšmingo renginio projektą. Bet jis buvo atmestas.
„Pasidomėjau, kas toje komisijoje, kuri lemia... Tapo aišku, kam ko nereikia ir ko kam dėl ko reikia. O apskritai - kiek menininkų, intelektualų vadovauja projektams? Vis iš kažkur atsiradusios niekam negirdėtos pavardės, daugybė jaunučių mergaičių... Gal kultūros biurokratų dukterys? Keistai atrodo. Tikiu, kad toje projekto administracijoje yra ir nuoširdžių, talentingų vadybininkų, bet va... tos kultūros ten ne kažin kiek“.
V. Jasukaitytė mano, kad į Europos kultūros sostinės projektą reikėjo įtraukti aktyvius, kūrybingus žmones, kuriems svarbu sukurti, o ne išplauti.
„Juk kūrybinė idėja - didžiulis dalykas, galinga, daug apimanti, užkrečianti, realybę transformuojanti jėga. Ta idėja pati neša, nereikia vidutinybių, kurios nemoka skrieti drauge su idėja. Tačiau idėją ir ją įgyvendinantį kolektyvą renkasi biurokratai, pinigų plovėjai... Jiems atrodo, kad gali, moka imituoti kultūrą, kad įmanoma ją valdyti. Bet padėties šeimininkė visada lieka kultūra. Kokia projektų organizatorių kultūra, tokia ir projektų sėkmė...“ - apie kultūros sostinės likimą svarstė rašytoja.
Apie iškreiptas vertybes
Kūrėjai nerimą kelia ir tai, kad šeima Lietuvoje nebėra tokia vertybė.
„Nesu tobulos šeimos komponentas, pati kadaise išgyvenau skyrybas... - atvirai sako V. Jasukaitytė. - Tačiau man šeimos vertybės atrodo esminės žmogaus gyvenime“.
Rašytoja mano, kad dabartinėse šeimose labai daug vyriško šiurkštumo, nejautros, cinizmo, žiaurumo, alkoholio, bjaurios, niekingos kalbos, keiksmažodžių.
„Visuomenės sąmonėje nuimtas tabu nuo šventų dalykų ir moterys pačios sutinka gyventi ne santuokoje, gimdyti nesantuokinius vaikus. Tai labdara, kaip sako viena mano garsi bičiulė, o labdara nevertinama... Be to, mūsų sūnūs vyrai išauga be atsakomybės jausmo, - dėstė kūrėja. – Mes nebesugebame išauginti ir išauklėti tikrų garbingų vyrų: darbininkų, proto žmonių, tėvynės gynėjų, šeimos galvų - tėvų, vyrų ir globėjų savo atžaloms ir moterims. Išauginome pernelyg daug grobuonių, iškrypėlių, tinginių, girtuoklių, prievartautojų, plėšikų, žmogžudžių, lengvos duonos ar lengvo uždarbio ieškotojų“.
Anot kūrėjos, įstatymai veikia ne visiems vienodai - už vaikųtvirkinimą, mergaitės ar moters išprievartavimą bausmės niekingai mažos.
„Šeimos įstatymas negina, nes Lietuvoje šeima nėra vertybė. Bet kokiomis sąlygomis šeima turi jausti valstybės rūpestį. O mes patys, užuot žiūrėję televizijos laidas, kur esame mokomi debiliškai juoktis iš savęs, geriau kalbėkimės su savo vaikais apie tai, kas gražu ir gera. Arba skaitykime knygas, arba tiesiog žiūrėkime į saulėlydį, medį už lango, žvaigždes. Danguje nėra jokios krizės. O saulė – didžiausia demokratė, iš jos galime mokytis visi. Ji visada visiems šviečia vienodai ir niekada nebuvo ir nebus kitaip“, - kalbėjo V. Jasukaitytė.
Nusiraminimo ieško maldoje
Rašytoja įsitikinusi, kad pagrindinė krizė yra mūsų galvose, mąstyme. Jos manymu, materialių krizių Lietuva matė ne vieną...
„Kodėl blaškomės, kodėl griebiamės naštų, kurių nepajėgiame pakelti? - retoriškai klausė rašytoja. - Dirbkime tai, ką geriausiai mokame. Pasitikėkime gyvenimo srautu ir dėkokime už praėjusią dieną bei savo gyvybę joje. Už tai, kad turime mylimų žmonių... Kad matome grožį, kad atskiriame gėrį, kad šalia visada yra kam reikalinga pagalba ir kam galime padėti...“
Kai apima nerimas ar sunku išspręsti kokius nors klausimus asmeniniame gyvenime, menininkė paprasčiausiai meldžiasi. „Savais žodžiais, savomismaldomis, savo didelėmis, gražiomis, liūdnomis, bet viltingomis mintimis. Liūdesio metą mintys būna labai gražios“, - kalbėjo ji.
V. Jasukaitytės nuomone, visos krizės, kurių kasmet ištinka ne viena, moko pasikliauti tuo, kas valdo laiką. „Vadinamasis krizių laikas pereis per mus kaip vėjas pro atvirą langą, jis nuneš visas nepalankias aplinkybes, o mes pasiliksime švarūs ir tie patys. Niekas niekur nedings. Visa, kas mūsų - su mumis ir mumyse. Niekas nieko iš mūsų negali atimti. Jei neturime pinigų, briliantų ar rūmų, pažvelkime atidžiai - gal mes turime vertybių, kurių nei vagys pavogs, nei kandys suės. Ar ne apie tai kažkas kadaise kalbėjo? Ir ar ne tai vertingiausia?“
Gintarė Šatkauskaitė
