Mūsų akys evoliucijos eigoje atsirado maždaug prieš 500 milijonų metų, o tai reiškia, kad jos senesnės už mūsų smegenis, mano mokslininkai.
Akys yra vienas svarbiausių žmogaus organų, bet iki šiol jų atsiradimo procesas mokslininkams buvo gana mįslingas. Tačiau Australijos nacionalinio universiteto profesoriui Trevorui Lambui pavyko kai ką išsiaiškinti: neseniai jis apibendrino šiuolaikines teorijas, aiškinančias akių susiformavimo stuburiniuose procesus, ir paskelbė savo paties tyrimo išvadas.
Pasak profesoriaus Lambo, akių užuomazgas galima pastebėti dar prieš 700 milijonų metų, kuomet Žemėje gyveno tik vienaląsčiai organizmai, tokie kaip amebos, o taip pat bakterijos, koralai ir jūros dumbliai. Jau tuo metu buvo susidariusios pirmosios šviesai jautrios cheminės medžiagos, vadinamieji opsinai, dėl kurių tam tikri atskiri organizmai galėjo atskirti šviesą nuo tamsos, dieną nuo nakties.
Be to, mokslininko teigimu, tuo metu egzistavo ir senos ląstelės, jaučiančios šviesą, tačiau tuometiniai organizmai Žemėje buvo tokie primityvūs, kad neturėjo jokios nervų sistemos, kuri galėtų apdoroti jų signalus. Per 200 milijonų metų šios paprastos šviesai jautrios ląstelės ir opsinai palaipsniui vystėsi, dar jautriau, greičiau ir patikimiau reagavo į šviesą, ir prieš maždaug 500 mln. metų jau priminė mūsų akyse esančias kolbeles - šviesai jautrių ląstelių tipą.
Mokslininkas mano, kad prieš 500 milijonų metų atsiradusi pirmoji akis, sudaryta iš šviesai jautrių ląstelių, yra milžiniškas evoliucinis žingsnis į priekį. Organizmai su tokiomis pirmosiomis, nors ir primityviomis akimis iškart įgijo didelį konkurencinį pranašumą lyginant su tais, kurie negalėjo matyti. Pavyzdžiui, tuometinės Žemės jūrose gyveno labai pavojingas plėšrūnas anomalokaris, turėjęs facetines, panašias į vabzdžių akis, sudarytas iš ne mažiau nei 16 000 briaunų.
Mokslininkų teigimu, tokios akys pateikia ištisą informacijos laviną, vadinamą optiniu srautu. Informacija iš akių sklinda organizmo nervų sistema, tad kažkas ją turi apdoroti. Dėl šios priežasties akių raida lėmė spartų nervų sistemos vystymąsi, kol buvo pasiektas toks jos lygis, kad ji galėtų susidoroti su iš akių ir kitų jutimo organų ateinančia informacija. Tuo laikotarpiu gyvūnai pirmą kartą pradėjo matyti aplinką, kurioje jie gyvena.
Žmogaus tipo akis su akies obuoliu ir milijonais fotoreceptorių pradėjo vystytis prieš maždaug 500 - 600 mln. metų. Tai, pasak profesoriaus Lambo, buvo esminis įvykis mūsų regėjimo sistemos raidoje. Mokslininko teigimu, toks akių, kokias turi stuburiniai gyvūnai, tipas atsirado prieš 500 mln. metų. Ir nors tuo laiku akys buvo labiau panašios į vabzdžių ir kitų nestuburinių akis, jų optinės sistemos jau pradėjo vystytis savarankiškai, ne taip, kaip facetinės vabzdžių akys. Per šimtus milijonų metų akys pamažu artėjo prie tokios jų sandaros ir formos, kokias turime dabar, tobulinamos žuvų, reptilijų, paukščių ir žinduolių evoliucijos procese.
