Naujausiame „Balsas.lt savaitės“ numeryje teigiama, jog pasaulio žemėlapis niekada nebuvo pastovus, tad nevertėtų nustebti, jei po kurio laiko vietoj dalies valstybių iškiltų nauji teritoriniai dariniai.
Kas yra žlunganti valstybė
Prieš pradedant kalbėti apie šalis, kurių egzistencijai kyla pavojus, verta išsiaiškinti, ką laikome žlungančia valstybe.
Organizacija „Fund for Peace“ valstybes vertina pagal 12 aspektų, kurie skirstomi į tris dideles grupes – socialiniai, ekonominiai ir politiniai.
Svarbiausi kriterijai, rodantys valstybės žygį žlugimo link yra šie: valstybės kriminalizacija arba delegitimizacija (žmonės nebetiki centrinės valdžios teise valdyti), platūs žmogaus teisių pažeidimai, teisės viršenybės nebuvimas, kitų valstybių kišimasis į šalies reikalus, ekonominis nuosmukis ir socialinės atskirties augimas bei emigracija.
Dabar galima pažvelgti į valstybes, kurioms artimiausiu metu gali grėsti pavojus išnykti iš pasaulio žemėlapių arba netekti dalies savo teritorijų.
Zimbabvė stovi ant prarajos
Zimbabvėje gyvena kiek mažiau nei 13,5 mln. žmonių. Net 7 mln. gyventojų maisto gauna tik iš tarptautinės pagalbos. Šalyje, kurioje gyventojams trūksta net geriamojo vandens, siaučia choleros epidemija, o infliacija pasiekė kosminį tempą.
Pastaruoju metu šalies vadovo Roberto Mugabeso režimas yra priverstas į valdžią įsileisti ir opozicijos atstovų. Mat taip dar galima bandyti išgelbėti valstybę. Tačiau panašu, kad rasistinių pažiūrų diktatoriui, kuris sugriovė šalies žemės ūkį nuo žemių nuvarydamas baltuosius, labiau rūpi švaistyti milijonus JAV dolerių savo gimtadienio šventėms.
Zimbabvė nėra vienintelė Afrikos valstybė, nesugebanti tvirtai stovėti ant kojų. Somalį, Sudaną ir Čadą draskantys nepritekliai bei vidiniai konfliktai gresia šių šalių egzistencijai.
Afganistano ir Pakistano problemos
Šių dviejų valstybių likimas Vakarų pasauliui labai svarbus. Afganistanas ilgą laiką buvo pagrindinė Vakarų, nekenčiančių islamo ekstremistų, kurių priešakyje stovėjo Osama bin Ladenas, bazė. NATO pajėgoms pavyko nuversti Talibano režimą, tačiau panašu, kad visiškai sunaikinti šio judėjimo nepavyko. Priešingai, jis kelia galvą, o prezidento Hamido Karzai Vyriausybė, kai kuriais duomenimis, kontroliuoja vos trečdalį šalies teritorijos. Talibanas kontroliuoja 10 proc. teritorijos, o likusi šalies dalis valdoma įvairių genčių vadukų.
NATO pajėgos nukovė tūkstančius sukilėlių, kurių dalis buvo aukšto rango Talibano vadai, tačiau nesiliaujantis smurtas Afganistane pakirto centrinės Vyriausybės valdžią provincijose, todėl pats H. Karzai dabar dažnai ironiškai vadinamas Kabulo meru.
NATO teks gerokai pasistengti, kad Afganistanas netaptų žlugusia valstybe.
Pakistanas svarbus kitu aspektu. Tai yra branduolinė šalis, kuriai žlugus būtų destabilizuota padėtis visame regione ir kiltų branduolinės apokalipsės pavojus. Šalies valdžia nekontroliuoja visos teritorijos, jos pasienyje su Afganistanu aktyviai veikia talibų kovotojai, destabilizuojantys padėtį ir pačiame Afganistane. Ne paslaptis, kad teroristinius išpuolius Indijos Mumbajaus mieste taip pat rengė kovotojai iš Pakistano, tad ši šalis, rodos, tampa pagrindiniu ekstremistų prieglobsčiu. Valdžia šios problemos išspręsti nesugeba, o tam tikrais atvejais yra įrodymų, kad net padeda teroristams.
Nerimauti turi ir Rusija
Senajame žemyne taip pat yra valstybių, kurios turėtų jausti nerimą. Pirmiausia žvilgsnis krypsta į Rusiją. „Fund for Peace“ jau pernai šią šalį priskyrė prie valstybių, kurioms gresia pavojus.
Tuomet naftos kainos ką tik buvo pasiekusios piką ir apie ekonomikos krizę niekas nekalbėjo. Tad galbūt būtų kvaila priskirti Rusiją prie valstybių, kurių egzistavimui kyla pavojus?
Ne visai. Šiandien situacija yra pasikeitusi – rublio kursas krinta, akcijų rinka žlugo, o energetinių išteklių kainos sumažėjo. Galiausiai verta priminti, kad sukilimo Šiaurės Kaukaze Kremliui numalšinti taip ir nepavyko. Čečėnija po brutalios karinės kampanijos ir Kremliaus statytinio Ramzano Kadyrovo siautėjimo buvo priverstinai pacifikuota, tačiau Dagestanas ir Ingušija yra parako statinės, kurios dėl menkiausios žiežirbos gali išsprogdinti visą regioną.
Kliba ir Vladimiro Putino kruopščiai kurta „valdžios vertikalė“, nes regionai nebe taip noriai paklūsta Kremliaus nurodymams. Visa valdžios sistema Rusijoje buvo paremta principu „ištikimybė mainais už privilegijas“. Tačiau gilėjant ekonomikos krizei, privilegijų šaltinis senka, o vietos vadukai gali tapti sunkiai tramdomi.
Kosovo svajonė
Minėtoms valstybėms kilo grėsmė netekti bent dalies valstybingumo. Tačiau yra ir tokių kvazivalstybių, kurios artimiausiu metu netaps gerbiamomis tarptautinės bendruomenės narėmis, kad ir kaip to trokštų ir siektų. Šiuo atveju galima kalbėti apie tokius nenatūralius darinius kaip Kosovas, Pietų Osetija ar Abchazija.
Pirmojo niekada nepripažins Serbija, kurios valdžia vis dar įnirtingai tikina, kad Kosovas yra Serbijos dalis. Tą patį teigia Belgradą remianti Maskva, lengvai galinti vetuoti bet kokius Prištinos bandymus prisijungti prie Jungtinių Tautų (JT) ar kitų tarptautinių organizacijų. Jei nesi JT narys, tai ir kalbėti apie tavo valstybingumą yra bergždžias reikalas. Tad Kosovas bent jau artimiausiu metu liks ne kuo kitu, o tik Europos Sąjungos protektoratu, kurio nepripažįsta net dalis ES valstybių.
Abchazijos ir Pietų Osetijos situacija dar paprastesnė. Fakto, kad šios separatistinės šalys yra integrali Gruzijos valstybės dalis, nepripažįsta tik Kremlius. Vakarai šių darinių niekada nepripažins, nes toks sprendimas būtų mirties nuosprendis jų ginamoms teritorinio integralumo ir suvereniteto principams. Jei toks sprendimas būtų priimtas, Vakarams vargiai pavyktų nusiplauti gėdos dėmes nuo dabitiškai išblizginto savo munduro.
Sunku įsivaizduoti ir tai, kad Pietų Osetija ir Abchazija kada nors grįš į Gruzijos sudėtį. Po rugpjūčio karo toks scenarijus atrodo nerealus. Tad šiuo atveju savo protektoratus regione turės kolonialistinės politikos pagundų niekaip neatsikratantis Kremlius. Be Maskvos paramos šie separatistiniai regionai būtų pasmerkti lėtai ir skausmingai mirčiai.
TIK FAKTAI
Kosovo nepriklausomybę pripažino 55 pasaulio valstybės. Tarp jų − 22 iš 27 ES šalių.
Pietų Osetiją ir Abchaziją pripažino tik Rusija ir Nikaragva.
