Po kelerius metus trukusios ganėtinos ramybės Lenkijoje vėl kaupiasi audra dėl liustracijos. Bemaž kasdien į viešumą patenka agentų pavardės, opozicija ir valdančioji koalicija lenktyniauja, kuri greičiau parengs liustracijos įstatymo pataisas. Įtampą dar pakaitino žinia, kad ir Katalikų Bažnyčia nusprendė pradėti dvasininkų liustraciją.
Antikomunistinės opozicijos veikėjas Jozefas Konkelis jau antrus metus studijuoja savo bylą Tautos atminties instituto Žešovo skyriuje. Kol kas išsiaiškino, kad nuo 1979 metų, kai įsitraukė į antikomunistinę veiklą, kiekvieną jo žingsnį sekė 23 saugumiečiai ir 63 slapti saugumo bendradarbiai, galbūt jo draugai ar pažįstami. Tokių kaip J. Konkelis Lenkijoje yra tūkstančiai. Jie turi nuskriaustojo statusą, kuris įgalina susipažinti su Tautos atminties instituto archyvuose saugomomis jų sekimo bylomis, pažinti agentų ir slaptų bendradarbių pavardes bei jas paviešinti. J. Konkelis savo persekiotojų pavardes perduoti ketina neformaliai organizacijai „Paskelbti tiesą“. Tokių kaip ši organizacijų, kurių tikslas yra saugumo dokumentų išviešinimas – jau kelios dešimtys. Individualų kelią pasirinko buvusi „Solidarumo“ veikėja Barbara Niemiec, kuri karo padėties metu Jogailaičių universitete organizavo antikomunistinį pogrindį. Ji išviešino daugiau nei dvidešimt slaptų saugumo bendradarbių – Jogailos universiteto darbuotojų – pavardžių, tarp kurių 5 asmenys yra moksliniai bendradarbiai, iki šiol dirbantys Jogailaičių universitete.
Kai kas tai vadina „laukine“ liustracija, tačiau Jozefas Konkelis ir daugelis kitų, nukentėjusiųjų nuo komunistinio režimo, įsitikinę, kad tai yra istorinio teisingumo išsipildymas.
Kunigų praeitį vertinsianti komisija
Lenkai jau buvo primiršę saugumo agento „Hejnal“ aferą, kuri suaudrino ne tik Katalikų Bažnyčią. Tuomet paaiškėjo, kad ilgametis lenkų maldininkų globėjas Amžinajame mieste, gana artimas velionio popiežiaus Jono Pauliaus II bendradarbis dominikonas Konradas Hejmo buvo komunistinių specialiųjų tarnybų bendradarbis. Tačiau pastaruoju metu vėl sugrįžo saugumo užverbuotų kunigų tema. Visuomenėje linksniuojamos net aukštų Bažnyčios hierarchų ir patikimų popiežiaus velionio bendradarbių pavardės. Žibalo į ugnį įpylė Zakopanėje leidžiamo laikraščio „Tygodnik Podhalanski“ publikacija, kurioje bendradarbiavimu su saugumu kaltinamas ne tik kalniečiams, bet ir turistams gerai žinomas kunigas Miroslawas Drozdekas (Miroslavas Drozdekas) – opozicijos veikėjas, karo padėties metu priglaudęs Lechą Walęsą (Lechą Valensą) ir pastatęs Fatimos Marijos bažnyčią kaip padėką už Jono Pauliaus II gyvybės išgelbėjimą. Šis faktas ir pačių dvasininkų raginimai paskatino Katalikų Bažnyčią pradėti apsivalymo procesą. Įsteigta sielovados komisija „Atmintis ir širdgėla“, kuri vertins bendradarbiavimu su saugumu įtariamų kunigų veiklą. Į komisiją galės kreiptis dvasininkai, kurie jaučiasi be reikalo apkaltinti, ir kunigai bei pasauliečiai, kurie turi žinių apie kunigus agentus. Komisijai talkins istorikai, kurie pateiks išvadas ne tik apie slaptą kunigų veiklą, bet ir apie didvyrišką dvasininkų pasipriešinimą komunistiniam režimui.
Audringa liustracijos istorija
Nuo pat komunizmo žlugimo ir demokratinių permainų lenkų visuomenėje yra ir karštų liustracijos šalininkų, ir nemažiau karštų jos priešininkų. Per keliolika metų slaptieji saugumo archyvai ir jų paslaptys ne kartą purtė politinį Lenkijos gyvenimą. Pirmieji asmenys, kuriems buvo sudarytos sąlygos pavartyti slaptųjų archyvų bylas, buvo vadinamoji Michniko komisija, kuri iki šiol vertinama labai prieštaringai. Be „Gazeta Wyborcza“ vyriausiojo redaktoriaus Adamo Michniko, komisijoje buvo trys istorikai. Vienas iš jų – prof. Jerzy Holzeris (Ježis Holzeris) – kaip vėliau paaiškėjo, pats buvo slaptas saugumo agentas. Ši komisija, kuri veikė be jokio teisinio pagrindo, turėjo galimybę pasklaidyti ir slaptumo grifu pažymėtas bylas. Vienas iš komisijos narių prof. Andrzejus Ajnenkielis (Andžejus Ajnenkielis) pripažino, kad matė sąrašą asmenų (daugiau nei milijono žmonių), kuriais domėjosi komunistinis saugumas. A. Michniko oponentai teigia, kad vėliau šias žinias „Gazeta Wyborcza“ redakcija panaudojo savo politiniams tikslams.
1992 metų birželį vidaus reikalų ministro Antoni Macierewiczius (Antonio Macierevičiaus) paruoštas slaptųjų agentų sąrašas, kuriame buvo 64 Seimo narių, prezidento kanceliarijos ir paties tuometinio prezidento L. Walęsos pavardės, iš balno išvertė dešinės vyriausybę, kuriai vadovavo žinomas antikomunistinis veikėjas advokatas Janas Olszewskis (Janas Olševskis). Prezidentas paleido Seimą ir paskelbė pirmalaikius rinkimus, po kurių į valdžią sugrįžo kairieji. Liustracijos įstatymą Lenkijos Seimas priėmė tik 1997 metais. Pagal šį vis dar galiojantį įstatymą informaciją apie bendradarbiavimą su saugumu privalo pateikti parlamentarai, vyriausybės nariai, teisėjai. Kandidatai į parlamentą apie tai, kad buvo saugumo agentais, privalo viešai paskelbti rinkėjams, kandidatai į valstybės postus – įstaigų vadovams. Pats bendradarbiavimo faktas nėra baudžiamas, tik jo nuslėpimas – tą padarius 10 metų negalima dirbti valstybės tarnyboje. Jeigu įtariamasis bendradarbiavimu tai neigia arba kyla įtarimų dėl bendradarbiavimo nuslėpimo, sprendimą šiuo klausimu priima liustracijos teismas.
Agentai, bendradarbiai
Prisipažinusių slaptų saugumo tarnybų ir jų bendradarbių sąraše netrūksta žinomų politikos veikėjų pavardžių. Tarp jų – keli artimi Aleksandro Kwasniewskio (Aleksandro Kvasnevskio) bendradarbiai – prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Andrzejus Majkowskis (Andžejus Maikovskis), Nacionalinio saugumo biuro viršininko pavaduotojas Marekas Dukaczewskis (Marekas Dukačevskis), keli Leszeko Millerio (Lešeko Milerio) vyriausybės ministrai: Slawomiras Wiatras (Slavomiras Viatras), už eurointegraciją atsakingas Janas Truszczynskis (Janas Truščinsis) ir Slawomiras Cytryckis (Slavomiras Citrickis). Tačiau didžiausią sensaciją sukėlė įtarimai, mesti prezidentui L. Walęsai, kurio pavardė su slapyvardžiu Bolek atsirado minėtame A. Macierewiczius sąraše. 2000 metais liustracijos teismas pripažino, jog L. Walęsa nemelavo pateikęs informaciją, kad nebuvo saugumo bendradarbis, o praeitų metų pabaigoje jis gavo nukentėjusiojo statusą. Tačiau dalis buvusiųjų antikomunistinės opozicijos veikėjų ir toliau kaltina L. Walęsą, esą „Solidarumo“ pradžioje jis buvo saugumo tarnybų informatorius.
Liustracija pakišo koją ir buvusio Seimo pirmininko Jozefo Oleksy (Jozefo Oleksio) politinei karjerai. 2004 m. liustracijos teismas pripažino politiką „liustraciniu“ melagiu.
Liustruojami bus ir žurnalistai
Per rinkimų kampaniją Teisės ir teisingumo partija žadėjo keisti liustracijos įstatymą, nes dabar galiojantis neišlaikė egzamino: liustracijos teismuose bylos trunka labai ilgai, o ir galutinis sprendimas irgi nėra vienareikšmis. Kita įstatymo yda – tai per mažas liustruojamų asmenų skaičius, neapimantis, beje, „ketvirtosios“ valdžios – žiniasklaidos ir akademinės bendruomenės atstovų. Teisės ir teisingumo partijos paruoštas naujas liustracijos įstatymo projektas gerokai koreguoja dabartinę praktiką. Pirma, išplečia liustruojamų asmenų sąrašą: ataskaitą dėl bendradarbiavimo su saugumo tarnybomis turės pateikti ne tik politikai (Seimo, vyriausybės nariai), teisėjai, prokurorai, bet ir savivaldybių tarybų nariai (pradedant vaivadijomis, baigiant valsčiais), kandidatai į Radijo ir televizijos tarybą, kitas viešojo pasitikėjimo tarnybas ir aukštųjų mokyklų dėstytojai bei žurnalistai. Tačiau – kitaip nei iki šiol – tai nebūtų asmens pareiškimai, o Tautos atminties instituto išduoti pažymėjimai, kuriuose būtų archyvinė informacija (pavyzdžiui, bendradarbiavimo pobūdis, laikotarpis, kiek parašyta skundų ir pan.). Liustruojamų asmenų bylose esantys dokumentai būtų paskelbti internete, tačiau be asmeninio gyvenimo faktų, pavyzdžiui, seksualinės orientacijos ar šeimyninio gyvenimo detalių.
Živilė Makauskienė „Omni.lt” iš Varšuvos
