Paprastai ligoniai kovoja už savo pasveikimą, išlikimą ir visavertį gyvenimą. Bet yra dalis žmonių, kurie numoja ranka į savo sveikatą, kuriems jų gyvybė neverta nė cento ir kurie dėl to pyksta ne tik ant savęs, bet ir ant visuomenės. Daugelis sveikos visuomenės narių apie juos nieko nenori žinoti. Šie marginalai – tai kaliniai, infekuotieji ŽIV.
Sistema gera, bet neveikia
„Yra kalėjusių žmonių, kurie išeina į laisvę, eina kur nori, daro ką nori. Niekas niekada nenori klausytis apie baisią kalinio, palikusio nelaisvės namus, dalią. O jeigu dar jis yra infekuotas ŽIV? Neturime jokios galimybės jam padėti“, – apgailestavo Milda Bliumenzonienė, Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacinio centro vadovė.
Seminare „ŽIV paciento teisė gauti gydymą“ buvo paliesta nemažai opių su ŽIV infekuotaisiais susijusių temų. Vis dėlto daugiausiai diskusijų ir pasisakymų susilaukė kalinių ir iš kalėjimo jau išėjusių ŽIV infekuotųjų likimas.
Pasak M. Bliumenzonienės, atrodytų, kad Lietuvoje sistema lyg ir sutvarkyta – iš įkalinimo įstaigos išėjęs asmuo gauna pašalpą, nakvynę, pretenduoja į darbą.
„Bet realiai tai neveikia. Pirmą mėnesį toks žmogus visai neturi pinigų, jis paliekamas be maisto, be šiltų rūbų. Taip jis gali tik „vazalotis“ ir geriausiu atveju padaro nusikaltimą, grįžta į areštinę, o paskui į kalėjimą. O kaip jam padėti, jeigu jis ką tik išėjo iš kalėjimo, turi tik trijų klasių išsilavinimą, neturi darbo įgūdžių? O ką pasakyti tokiam, kuris dar ir ligą turi – yra infekuotas ŽIV? Kai jis kur nors apie tai pasisako, jo istorija su įkalinimu nueina į antrą planą. Ir jis neina gydytis, nes jeigu apie tai prabils, jam bus visai blogai“, – kalbėjo Kalinių globos draugijos atstovė.
Specialistė pabrėžė, kad neretai tokie žmonės pyksta ant visuomenės, todėl jau vien dėl visuomenės saugumo jų problemos negali likti užribyje.
Nevertina savo gyvenimo
„Buvo vienas, 25-erių metų, atėjęs pas mus. Sėdėjo 8 metus. Buvo išėjęs į laisvę tam, kad atkeršytų visuomenei už tai, kad jis turi tokį gyvenimą ir tokią ligą. Todėl mes ir dirbame savo darbą, kad tokių žmonių požiūris ir planai išėjus į laisvę keistųsi“, – kalbėjo šalia Alytaus pataisos namų įsikūrusio labdaros ir paramos fondo „Garstyčios grūdas“ vadovė Stefa Kondrotienė.
S. Kondrotienė jau aštuonerius metus dirba su motyvuotais netrukus iš kalėjimo išeisiančiais ir nuo priklausomybių besigydančiais kaliniais. Iš apie 1200 Alytaus pataisos namuose kalinčių vyrų į šią reabilitacijos įstaigą per pusantrų metų patekti gali tik dvidešimt.
Moteris atskleidė kai kurias kalinių požiūrio į kasdienybę detales, kurios parodo, kodėl Lietuvai, palyginus su kitomis Baltijos šalimis, ŽIV statistika kalėjimuose yra nepalanki.
„Daugelis užsikrėtusių ŽIV yra švirkščiamųjų narkotikų vartotojai. Jie yra iš nusikalstamo pasaulio, ilgai sėdi kalėjime ir nesitiki iš jo ištrūkti. Jiems vienodai, ar jie turi ŽIV. Vienas pasakojo, kad prieš durdamasis kompanijoje kitiems pasisakė, kad turi ŽIV, o vienas iš kompanijos pasakė, kad jam tai nerūpi. Tai užsuktas ratas“, – apibendrino S. Kondrotienė.
Panašų kalinių požiūrį į save patvirtino ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ atstovė Loreta Stonienė: „Kodėl jis neina gydytis? O todėl, kad jam gyvenimas nevertas nė cento. Taip nutinka, kai žmogus serga depresija, yra apimtas nevilties, neturi jokių ateities planų. Darėme metadonu besigydančiųjų apklausą. Klausėme, kaip jie įsivaizduoja savo sveikatą po metų. Daugelis atsakė, kad nežino, ar dar gyvens.“
S. Kondrotienė taip pat papasakojo apie kalinčiųjų baimes, kad jie neina gydytis nuo ŽIV, nes būna girdėję, kad tiems, kas bandė gydytis, pasidarė blogiau.
Specialistė apgailestavo, jog nepaisant to, kaip kalėjime reikia informacijos apie ŽIV, kokia būtina yra šio viruso prevencija, pagal 2012 m. planą laisvės įkalinimo įstaigose ŽIV ir lytiškai plintančių ligų prevencijai neskirta nė lito. Nuteistasis yra tik žodžiu informuojamas, kad jis gali pasitikrinti, ar nėra infekuotas ŽIV.
Tačiau, pasak su kalinčiaisiais dirbančios specialistės, dažnai pacientai vengia tirtis, o išsityrę gydytis. „Tai respublika respublikoje. O juk pirminėje ŽIV stadijoje ir reikalinga pagalba – tol, kol žmogus dar turi viltį“, – pridūrė specialistė.
Tiksinti bomba
Gydytoja infektologė Julija Petrina aiškino, kad ŽIV yra gydomas ARV (antiretrovirusiniais) preparatais. Vienam žmogui metams jie vidutiniškai kainuoja 25-32 tūkst. litų. Dažniausiai infekuotieji ŽIV dar būna gydomi ir nuo priklausomybės narkotikams pagal metadono programą, privalo gyventi itin saugų lytinį gyvenimą.
Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus laikinai einantis viršininko pavaduotojo pareigas Vladas Kasperūnas aiškino, kad kalėjime asmuo, kuriam yra nustatytas ŽIV, nuolat stebimas laisvės atėmimo vietose dirbančių medicinos darbuotojų, jam atliekami visi reikalingi tyrimai, o esant būtinumui skiriamas antiretrovirusinis gydymas. Antiretrovirusinis gydymas tęsiamas asmenims, patekusiems į laisvės atėmimo vietas, jeigu jis buvo skirtas laisvėje. Ilgalaikių pasimatymu metu su žmona (vyru) skiriami prezervatyvai. Juos taip pat laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys gali įsigyti įstaigų parduotuvėse.
Tai, kad gydymas nuo ŽIV privalo atitikti gydymą laisvėje, patvirtino ir Sveikatos apsaugos ministerijos visuomenės sveikatos specialistė Audronė Astrauskienė.
Tačiau seminaro metu ne iš vieno specialisto lūpų nuskambėjo pasakojimai, kad kaliniai neretai nutraukia gydymą arba laisvės atėmimo įstaigose jis būna kitoks. Faktas tik tas, kad kalintys asmenys, besigydžiusieji nuo priklausomybės narkotikams metadonu, to nebegauna įkalinimo įstaigoje. Nebegauna jie nei švirkštų, nei prezervatyvų.
Tokia situacija ir teorinis požiūris į tvarką kalėjimuose bei ŽIV gydymą seminaro dalyvių buvo įvertintas kaip tiksinti bomba, pranašaujanti ŽIV protrūkį Lietuvos įkalinimo įstaigose.
Pasak seminaro svečio iš Estijos, panašiai yra ir Estijoje, nors infekuotų kalinių ten yra santykinai mažiau nei Lietuvoje. Estijos ŽIV infekuotų žmonių organizacijos projektų vadovas Latčinas Alijevas pasakojo, kad kalintieji Estijos kalėjimuose prezervatyvų turi prašyti specialia tvarka, rašyti prašymus. Švirkštų jie taip pat negauna.
Kalėjimuose sekso nebūna?
„Per pasimatymus prezervatyvai įkalintiesiems duodami, bet jeigu per pasimatymą nuteistasis jų sutaupo, tai atgal įsinešti į zoną jų nebegalima. Juk nėštumas zonoje niekam negresia. O reikėtų prezervatyvų. Nes tų, kurie yra infekuoti ŽIV, kurie švirkščiasi narkotikus, moralė tokia, kad jiems nerūpi niekas, išskyrus savo paties išlikimą“, – aiškino S. Kondrotienė.
Ji atskleidė, kad įkalinimo įstaigose 70 proc. vyrų vartoja įšvirkščiamus narkotikus.
Siūlo vertinti kaip ligonius
„Narkotikai į kalėjimą patenka per pasimatymus, per darbuotojus, per mašinas, kurios įvažiuoja į zonos teritoriją. Tie kaliniai, kurie vartoja narkotikus, sugeba žmones apsukti aplink pirštą, ypač tuos, kurie jiems gali atgabenti narkotikų. Vienas net savo motiną prišnekino ir ji pati vėliau dėl to sėdo į Panevėžio pataisos namus“, – pavyzdžių apie narkotikų kelią už grotų pateikė „Garstyčios grūdo“ vadovė.
Kodėl valstybės pinigus derėtų skirti suaugusiems žmonėms, kurie kartais patys puola prie ligos? Specialistai pabrėžia, kad tik padėdami šiems žmonėms sąmoningi visuomenės nariai gali apsaugoti save.
„Taip pat reikia tai interpretuoti per ligą. Turime į juos žiūrėti kaip į ligonius, kuriuos išlaikome ligoninėse. Be to, paskui jie išeina į laisvę ir gyvena tarp mūsų. Jie yra žaizda, kurią reikia gydyti, o ne svetimkūnis, kurį reikia išpjauti“, – įsitikinusi S. Kondrotienė.
Daugiausiai apsikrėtusiųjų – Lietuvos kalėjimuose
„Demetros“ vadovė L. Stonienė pateikė statistikos, kuri iš pradžių nudžiugino. Lietuvoje yra mažiau infektuotųjų ŽIV nei Estijoje ir Latvijoje. Vienam milijonui gyventojų Estijoje tenka 5777, Latvijoje -2172, o Lietuvoje – 535 infekuotieji ŽIV.
2010 m. duomenimis, laisvės atėmimo įstaigose ŽIV skaičius visose Baltijos šalyse buvo gana panašus: Estijoje – 491, Latvijoje – 477, Lietuvoje – 387. Tačiau palyginus, kokią dalį ŽIV infekuotos populiacijos šalyje sudaro infekuotieji, esantys įkalinimo įstaigose, pagrindo optimizmui nelieka: Estijoje šis skaičius – 6,34 proc., Latvijoje – 9,76 proc., Lietuvoje – 22,32 proc.
Skaičiais L. Stonienė įrodė ir tai, kad yra tiesioginis ryšys tarp kalėjimuose apsikrėtusiųjų ŽIV ir vartojančiųjų švirkščiamuosius narkotikus.
„Mums net ekonomiškai verta imtis kitokių priemonių. Pavyzdžiui, per metus vienam narkomanui pirkti švirkštų atsieitų 80 litų. Metadonui reikėtų 20 tūkst. litų, o ARV gydymui – 26 tūkst. litų“, – kalbėjo L. Stonienė.
Zita Voitiulevičiūtė
vlmedicina.lt
