Tiems, kurie nežino, XX a. 5 deš. inžinierius Percy‘is Spenceris dirbo kompanijoje „Raytheon“, kur vieną dieną testavo aktyvųjį radarą, savo kišenėje turėdamas šokolado plytelę. Vykdydamas tyrimus jis pastebėjo, kad jo kišenėje buvęs šokoladas ištirpo. Užuot tik pasikeitęs kelnes, jis suprato, kad maisto šildymas didelio tankio elektromagnetiniame lauke turi daug potencialo (ir, tikėtina, kad tada nusprendė persirengti).
Pirmiausia jis atliko eksperimentą, kurio metu pabandė išsispraginti kukurūzų spragėsių. Bandymas buvo sėkmingas. Tada jis nusprendė įkaitinti kiaušinį, kuris įspūdingai sprogo. Tikriausiai taip ir atsirado taisyklė nedėti kiaušinių į mikrobangų krosneles.
Tuomet P. Spenceris pabandė įdėti magnetronus (kurie sukuria mikrobangų spinduliuotę) į Faradėjaus narvą (kuris blokuoja elektromagnetinius laukus). Jo bandymų rezultatas buvo milžiniška mikrobangų krosnelė, kurios dydis prilygo šaldytuvui. 1947 m. „Raytheon“ pradėjo pardavinėti jas restoranams už 5 000 JAV dolerių (arba 60 000 šiandieninių JAV dolerių). Tačiau mikrobangų krosnelės išplito tik tada, kai tapo mažesnės ir pigesnės, o toks patobulinimas atsirado tik 7 deš. pabaigoje – 8 deš. pradžioje.
Bet kaip savo vaizdo įraše pasakoja „Youtube“ kūrėjas Tomas Scottas, XX a. 6 deš. mikrobangų krosnelės turėjo vieną labai keistą paskirtį – jose buvo bandoma atgaivinti mirusius žiurkėnus.
Anuomet mokslininkai praleido įtartinai daug laiko mirtinai sušaldydami žiurkėnus bei peles ir po to bandydami juos atgaivinti šiluma. Tiesa, tai buvo daroma ne šiaip sau. Jų tikslas buvo atgaivinti sušalusius audinius, nes tokios žinios praverstų tobulinant kraujo ir organų saugojimą.
Tačiau bandymai nebuvo sėkmingi, o tie gyvūnai, kuriuos pavyko atgaivinti, patyrė siaubingus nudegimus. Pamatęs savo kolegę, bandančią atgaivinti žiurkėną, mokslininkas Jamesas Lovelockas pasiūlė jai geresnį metodą.
J. Lovelockas, kuriam dabar jau 101-eri, vaizdo įraše pasakoja T. Scottui: „Viena biologė, Audrey Smith, sugebėjo atgaivinti užšaldytus žiurkėnus. Bet jiems atsigavus, ant jų krūtinių likdavo milžiniški nudegimai. Jiems tikrai turėjo skaudėti, ir tai buvo bjauru. Man atrodė, kad toks metodas yra šlykštus, todėl paklausiau, kodėl ji nenaudoja diatermijos.“
Nors mikrobangų spinduliuotės naudojimas maistui šildyti buvo palyginti naujas išradimas, diatermija – elektromagnetinės srovės naudojimas šiluminei terapijai – egzistavo jau nuo XIX a. pab. Už savo pinigus J. Lovelockas nusipirko nebenaudojamą Karališkųjų oro pajėgų siųstuvą, kurį naudojo tolesniuose eksperimentuose.
Tačiau toks metodas J. Lovelockui nepatiko, nes siųstuvas buvo netvarkingas. Taigi pasinaudojęs savo kontaktais vyriausybėje, jis įsigijo keletą magnetronų. Mokslininkas juos įdėjo į dėžę, kurioje iš vielinio tinklo buvo suformuotas Faradėjaus narvas. Taip J. Lovelockas, visiškai nepriklausomai nuo P. Spencerio, sukūrė prietaisą, iš esmės primenantį šiuolaikinę mikrobangų krosnelę: „Pasakiau Audrey: „Dėk savo žiurkėną čia.“
Neįtikėtina, tačiau toks metodas buvo sėkmingas. Komanda šia tema parašė keletą mokslinių straipsnių, tarp jų ir: „Žiurkių, kurių kūno temperatūra yra nuo 0℃ iki 1℃, atgaivinimas mikrobangų diatermijos būdu.“ Darbe yra rašoma, kad palyginus su senuoju metodu, kai žiurkės buvo šildomos įkaitinta metaline mentele, naujoji šildymo technika yra daug veiksmingesnė – po užšaldymo atsigaudavo 80–100 proc. gyvūnų.
Pasakodamas apie pirmąjį bandymą, vyras sakė: „Mes ten įdėjome visiškai užšalusį žiurkėną. Įjungėme mikrobangų krosnelę pilnu pajėgumu [...], po kelių sekundžių žiurkėnas atsigavo ir pradėjo judėti.“
Vienu metu jiems netgi pavyko: „Vieną žiurkę atgaivinti 10 kartų, po to kai ji buvo užšaldoma kas 2–10 dienų.“ Lyg koks Bericas Dondarrionas iš „Sostų žaidimo“, tik žiurkė.
Po atgaivinimo pelės buvo toliau stebimos, ir praėjus septyniems mėnesiams po eksperimento buvo sveikos. Tikriausiai dabar galvojate, ar būtų įmanoma taip atgaivinti senelę? Deja, ne. Kaip paaiškina J. Lovelockas – neįmanoma pakankamai greitai užšaldyti bei atšildyti mūsų dydžio organizmo.
Nors J. Lovelockas nebandė parduoti savo išradimo kaip P. Spenceris, jis taip pat pastebėjo, kad jis puikiai tinka maistui šildyti. Savo įrenginyje jis pašildė bulvę (tikėkimės, kad prieš šildydamas ją, jis išvalė krosnelę po visų eksperimentų su žiurkėnais). Vyras sakė, kad sušilusi bulvė buvo: „Visiškai gera“.
