Švedija su nerimu žvelgia į Rusiją ir gręžiasi NATO narę Norvegiją, rašo britų savaitraštis “The Economist”.
Pasibaigus “šaltajam karui” Švedija pajuto, kad atėjo metas pakeisti slepiamą draugystę su tokia pat neutralia Suomija glaudžiais ekonominiais, politiniais ir gynybiniais ryšiais. Šiandien ji nori tą pat padaryti su savo kaimyne vakaruose, NATO nare Norvegija. Kaip ir anksčiau – dėl Rusijos, rašo “The Economist”. Tačiau šį kartą Švediją skatina ne glaudesnių ryšių siekimas, o baimė.
Visų pirma švedai bijo Rusijos ir Voketijos dujotiekio, kurį ketinama nutiesti po Baltijos jūra. Baltijos vandenys slepia ir cheminio ginklo kapavietes, ir Antrojo pasaulinio karo sprogmenis, ir slaptus “šaltojo karo” gynybinius įrenginius, saugančius nuo povandeninių laivų. Sužinoję, kad jūroje ties Švedijos krantais planuojama pastatyti dujotiekio kompresinę stotį, aukščiausi švedų karinės vadovybės pareigūnai tiesiog neteko žado: kariškiai tvirtina, kad Rusija gali naudoti šią stotį elektroninės žvalgybos arba kitais panašiais tikslais. Teisiškai Švedija neturi jokios galimybės sustabdyti šią statybą, todėl bando bent kuo toliau atidėti projekto pradžią, visais įmanomais būdais pabrėždama galimas ekologines problemas.
Augančio nerimo anaiptol nesusilpnino ir Rusijos ambasadorius Švedijoje Aleksandras Kadakinas. Kalbėdamas per Švedijos radiją jis išvadino dujotiekio priešininkus “idiotais” ir pareiškė: “Kam mums reikia dar vienos žvalgybinės stoties, jeigu jau dabar mes galime realiuoju laiku matyti bet kurio automobilio Stokholme numerius?”
Praėjusią savaitę įtakingos švedų karinės žvalgybos ir saugumo tarnybos MUST vadovas Matsas Engmanas viešai perspėjo šalį apie “savimi pasitikinčio rusiško lokio, kuriam suteikiama vis didesnė veiksmų laisvė”, grėsmę. O vos po kelių dienų vienas iš žymiausių Švedijos karo strategų Stefanas Gustafssonas pastebėjo, kad “strateginis pasaulio žemėlapis pasikeitė, ir šiandien mes turime išanalizuoti, kokių resursų prireiks valstybei, jei išaugs įtampa šiaurėje”, o taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Rusija, gaudama pajamas iš prekybos, skiria jas kariniam biudžetui didinti.
Kariniu požiūriu Skandinavijos sunkiasvoriai – Švedija ir Norvegija. Suomija turi puikiai paruoštas sausumos pajėgas, garsėjančias šlovinga istorija, tačiau jos laivynas ir aviacija labai silpni. Švedijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Hakenas Syranas neseniai pareiškė, kad “Švedijos ir Norvegijos interesai gynybos ir saugumo srityje kaip niekad artimi, dažnai tai tiesiog bendri interesai.” Švedija jau perduoda Suomijai savo radarų informaciją ir aptarinėja kitus projektus karinės situacijos stebėjimo srityje. Dabar tokio pat bendradarbiavimo lygio ketinama siekti ir su Norvegija.
Kad ir kaip stengtųsi diplomatai paslėpti savo veidų išraišką, jau nebeįmanoma nuslėpti, kad visas šis bendradarbiavimas nukreiptas prieš vieną valstybę – Rusiją, ir kad pats opiausias klausimas – energetika, rašo “The Economist”. Norvegija tikisi, kad Švedija, užėmusi tokią ryžtingą poziciją, parems ją sename ginče su Rusija dėl šiaurinės sienos jūroje. Nuo jo baigties priklausys, kam atiteks milžiniški ir kol kas beveik nenaudojami naftos ir dujų ištekliai vadinamojoje “tolimojoje šiaurėje”.
Rimtu aktyvėjančio bendradarbiavimo ženklu gali tapti Norvegijos sprendimas atnaujinti savo karines oro pajėgas švediškais bendrovės “Saab” naikintuvais “Gripen JAS-39”. Tačiau derybas dėl jų gali pristabdyti Švedijos TV žurnalistai: šią savaitę į jų rankas pateko įrodymai, patvirtinantys, kad už 24 “Gripen” naikintuvų pardavimo Čekijai sandorį buvo sumokėta apie milijardą Švedijos kronų (142 mln. JAV dolerių). Kitą savaitę ketinama parodyti kitą TV tyrimo seriją, kurioje bus pateikti tokie pat kaltininimai dėl rengiamo kontrakto su Norvegija.
Po pastarąjį dešimtmetį įsitvirtinusios taikos Švedijai mokytis iš naujo bus sunku: per tą laiką, kai plėtoti prekybos ryšius ir kiekviena proga ginčytis su Briuseliu buvo svarbiau, nei stebėti Rusiją, Švedijos gynybiniai sluoksniai prarado turėtus įgūdžius, pastebi savaitraštis. Tačiau šiandien švedų “vanagams” vadovauja kietas ir charizmatiškas užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, kuriam vadovaujant (1991–1994 m. jis buvo Švedijos premjeras) Švedija buvo griežtai pasisakiusi dėl Baltijos šalių nepriklausomybės.
Visa tai labai į nepatogią padėtį stato Suomiją, kuriai pati geografija liepia užimti Rusijos atžvilgiu kur kas atsargesnę poziciją. Suomiai lig šiol nepamiršo, kad apie Bildto sprendimą pateikti Švedijos paraišką dėl stojimo į Europos Sąjungą jie sužinojo tik iš laikraščių – ir daugelis jau dabar klausia savęs, ar kartais jis neruošia jiems dar vieno nemalonaus siurprizo, šį kartą dėl NATO, rašo “The Economist”.
