„Bet kuris pasaulio antropologas jums pasakys: jeigu giminė nebesusėda prie bendro stalo, vadinasi, joje visiškas iškrikimas“, – teigia garsi muzikologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė ir televizijos bei radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Ji įsitikinusi, kad nuo tada, kai namai nebekvepia mamos keptu pyragu, ir tada, kai nebesusirenkama paklegėti prie vieno stalo, reikėtų sunerimti. Bendrystė su gimine tampa kaip niekada aktuali artėjant gražiausiai pavasario šventei – šv. Velykoms.
Z. Kelmickaitei šv. Velykos nuo pat vaikystės asocijuojasi su švara namuose ir margučiais. Ji pasakoja, kad šeimoje visi laukdavo prisikėlimo ryto, kai eidavo į bažnyčią, o grįžę sėsdavo prie šventinio stalo. Linksmiausia šv. Velykų dalis būdavo susijusi su margučiais – jų daužymu bei ridenimu.
Pasak jos, nuo senų laikų šv. Velykos būdavo švenčiamos artimųjų būryje, o šiandien paplitusio įpročio švęsti su draugais nebuvo – į svečius žmonės eidavo tik antrą šv. Velykų dieną. Z. Kelmickaitė sako, kad tradicija šventes praleisti dideliame giminės rate po truputį nyksta, todėl artėjant šv. Velykoms rengiamas linksmiausios giminės konkursas vėl gali priminti seną tiesą, kad Lietuva – draugiškų giminių kraštas. Norintiems laimėti linksmiausios giminės titulą tereikės pasidalyti akimirka iš artimųjų švenčių ir įrodyti, kad būtent jie moka išradingiausiai ir įsimintiniausiai švęsti.
„Šiais laikais giminės ryšiai sutrūkinėję arba visai nutrūkę, ir tai yra didžiausia drama. O juk taip smagu susėsti visiems prie stalo, paklegėti, pašnekėti. Pagirti močiutę, mamą, tetą, kurios iškepė pyragą, arba padėkoti tėčiui, kuris ištraukė ilgai saugoto ir brandinto vyšnių vyno. Tai ir yra šeimyniška bei giminiška“, – sako Z. Kelmickaitė.
