Keletą pastarųjų metų kiekvienas, kuris prabyla apie elitą, yra įveliamas į aiškinimąsi, ką ši sąvoka reiškia. Nuo to ir pradėsiu. Prancūziškai “elite” - geriausias, rinktinis. Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad elitas - visuomenės viršūnė, kokiu nors atžvilgiu išsiskirianti iš visumos.
Taigi, atrodytų, rinktiniai žmonės, kurie, priešingai nei masės, dėl savo dvasinių ir žmogiškųjų savybių yra tarsi šviesuliai ar orientyrai, padedantys mažiau išprususiai daugumai naviguoti gyvenimo okeane.
Tačiau toks elito suvokimas yra atėjęs iš ankstesnių amžių, kai žmogaus galimybę tapti elitu didžiąja dalimi lėmė kilmė, ir būtent sąsaja su tam tikru socialiniu sluoksniu, jos tradicijomis, vertybėmis ir etiniu kodeksu turėjo įtaką tam, kas įvardijama populiariu posakiu - “kas galima jaučiui, negalima Jupiteriui”. Turbūt akivaizdu, kad rambusis jautis - masių žmogus, o galingasis Jupiteris - elito atstovas. Paradoksas, yra dalykų, kurių galingajam Jupiteriui negalima daryti. Egzistuoja dar viena įtaigi elito savivoką nusakanti formulė - “noblesse oblige”, lietuviškai - “padėtis (aukšta) įpareigoja”.
Tačiau būtent šie savęs suvaldymo, suvaržymo ir apribojimo reikalavimai, griežtos elgesio ir etinės laikysenos taisyklės, dvasinis aristokratizmas ir yra tas praeitų amžių reliktas, kuris šiandien bent jau pokomunistiniuose kraštuose realiai neveikia, bet kuriuo dažnai remiamasi siekiant įrodyti elito svarbą visuomenėje. Arba už kurio bandoma pasislėpti.
Keletas citatų, kurių pastaruoju metu pasirankiojau Lietuvos spaudoje. “Elitas - tai tam tikras gyvas žmonių, kuriuos pavadinčiau dvasios aristokratais, inteligentiškumu pasižyminčiais individais, sambūris. [...] Visuomenė tol gyvastinga ir gyvybinga, kol ji turi savyje to dvasios aristokratizmo, aitringos ir “gyvos” kultūros, t.y. tokios, kurią žmogus paverčia savo asmeniniu turtu, savo paties priederme ir kurią jaučia visa savo esybe, spontaniškai linksta prie jos ir gina” (prof. A. Gaižutis).
“Pagrindinis elito uždavinys yra ne valdyti bendruomenę, bet išlaikyti kultūros lygį ir jį kelti. [...] Kultūra, pagal Eliotą, tai nėra kultūrinė veikla, bet gyvenimo būdas. Elitas turįs paskirtį išlaikyti aukštumoje gyvenimo būdą ir jį perduoti kitoms generacijoms...” (kun. S. Yla).
Išties galima kalbėti apie mokslo ar meno žmonių elitą, t.y. apie tuos, kurie ne tik daug pasiekė profesinėje srityje, bet įgijo ir moralinį autoritetą tarp savo kolegų ar net platesniuose visuomenės sluoksniuose. Tačiau nelabai girdėjau, kad šiandien elitui kas nors priskirtų poetą Justiną Marcinkevičių, kunigą Stanislovą Dobrovolskį ar režisierių Eimantą Nekrošių. Net paties prof. Algirdo Gaižučio, išties daug pasiekusio savo profesijoje, aistringai ginančio kultūrą ir tinkamai jai atstovaujančio tarp tų, kurie priskiriami elitui, nerasime. Kodėl?
Galima tarti, kad problema atsiranda dėl to, kad tie, kas skirsto žmones į elitą ir ne elitą, neturi kriterijų. Arba yra sumaišę sąvokas ir vertybes. Tada reikėtų išaiškinti kaltininką, kuris elitu pavadino ne tuos asmenis ir viską supainiojo. Nubausti jį ir grąžinti nepriekaištingą elito vardą. Lyg ir buvau užsimojusi tą daryti - ketinau perversti visą metų ar pusantro senumo spaudą ir “išryškinti” tą, kuris pirmasis įvardijo dvi socialines grupes: elitą ir runkelius, taip sukeldamas daug nepatogumų nemažai daliai politikų.
Galiausiai supratau, kad visiškai nesvarbu, ar tai rimto politikos apžvalgininko Valatkos ar komiko Šerėno darbas, svarbu, kad įvardijimas įvyko. Nors politikai mano, kad tai didelė blogybė, aš kažkodėl linkusi manyti, jog tai didis nuopelnas. Ir nesvarbu, kad elito sąvoka buvo pavartota ne pagal idealistinį elito apibrėžimą, tačiau gana taikliai. Taikliai dėl to, kad elitas reiškia ne vien rinktinis ar išskirtinis, bet ir visuomenės viršūnė, visuomenės žiedas. O į viršūnę ar žiedą patekti galima tik tada, kai turi galią - pinigus arba valdžią.
Vėlgi anuomet, kai susiformavo pati elito sąvoka, valdžia ir pinigai priklausė apibrėžtam visuomenės luomui, kilmingiesiems, į kuriuos net praturtėję buržua siekė lygiuotis. Tad galios klausimas savaime atkrito - valdžia ir turtas buvo paveldimi ir nekėlė problemų. Svarbu buvo elgsena, laikysena, kitomis asmeninėmis savybėmis pateisinti savo priklausomybę išrinktiesiems - ta linkme ir buvo nukreiptos visos pastangos. O kaip Lietuvoje ir kituose posovietiniuose kraštuose? Tų, kurie paveldėjimo būdu valdytų pinigus ir/ar turėtų valdžią, nebuvo. Ir viena, ir kita, ekonominiais terminais kalbant - “plyno lauko projektas”, t.y. ir pinigus, ir valdžią kažkam reikėjo paimti į savo rankas.
Čia nekalbu apie būdus, kaip tai buvo daroma, nors turbūt nesuklysiu teigdama, kad abiejų tikslų dažniausiai buvo siekiama bet kokiomis priemonėmis. Versle - neskaidrūs sandėriai, pasinaudojimas įstatymų landomis, “prichvatizacija” ir pan. Politikoje - tušti pažadai liaudžiai ir įsipareigojimai savo rato žmonėms, manipuliacijos, demagogija, net atviras melas ir t.t. Abi besiformuojančias - verslininkų ir politikų - grupes siejo bendras interesas - įsitvirtinti. Politikai tame kelyje neapsiėjo be verslininkų pinigų, verslininkai - be politikų paslaugų. Jeigu kas padarytų tų trumpai galiojusių įstatymų bei pataisų analizę, už jų įžvelgtų tam tikros verslo grupės interesus, nors dažnu atveju toks vėliau netinkamu pripažintas įstatymas viešai būdavo vadinamas nepatyrusių politikų neapdairumu ar panašiai. Kadangi įstatymas atgaline data negalioja, o už aiškiai visuomenei kenksmingo įstatymo priėmimą asmeniškai niekas neatsakingas, ši sistema sudarė ir iki šiolei sudaro puikias sąlygas politikų ir verslininkų grupei “valdyti procesus” ir iš jų pelnytis.
Per keturiolika nepriklausomybės metų susiformavo ši galią turinti grupė, kuri disponuoja valdžia bei pinigais ir siekia, kad valstybėje vykstantys ekonominiai-politiniai procesai būtų naudingi jiems. Ir jeigu paklaustume, kas iš nepriklausomybės turėjo didžiausios naudos, nesunkiai atsakytume - politikai ir jiems artimi verslininkai, kurie ne tik susikrovė kapitalus, bet ir pelningiausiose srityse sugebėjo įtvirtinti savo monopoliją.
Nukentėjo darbo žmonės ir smulkieji verslininkai, nes patikėję aiškinimais, kad smulkusis verslas yra valstybės pamatas, neretai investavo savo paskutines santaupas ar net skolintas lėšas, bet dėl nepalankios smulkiajam verslui aplinkos, kurią sudaro ne vien įstatymai, bet ir tam tikros ekonominės nišos, apsaugotos nuo monopolininkų spaudimo, bankrutavo arba vos gyvuoja. Ekonominės politikos orientacija į stambųjį kapitalą, verslo ir politikos sąaugos beveik dešimtmetį saugiai slėptos po valstybės interesų skraiste, pastaraisiais metais, galima sakyti, apsinuogino be niekieno pastangų.
Nereikėjo nei analizių, nei politikos apžvalgininkų praregėjimų. Atsitiko neprognozuotas dalykas - prezidento rinkimus laimėjo Paksas. Ir čia atsiskleidė, kas ir kaip: politikai ir juos aptarnaujantis politologų bei žurnalistų personalas nebepajėgė nuslėpti požiūrio į paprastus žmones - savo nevykusios politikos pasekmes jie permetė rinkėjams, pabrėždami, kad Paksą išrinko prasigėręs kaimas, nevykėliai ir tie, kurie nemokėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Nuo tokio įvardijimo iki perskyros - runkeliai ir elitas, tereikėjo nedaug: apibendrinti sugebančio proto ir šmaikštaus liežuvio.
Dabar keletas žodžių apie tą elitą, kuris egzistuoja realiai, o ne idealistinėje mąstysenoje, besiremiančioje jau užpraeito amžiaus kategorijomis ir įvaizdžiais. Socialinių mokslų daktarė Irmina Matonytė, remdamasi 1996-2000 metų socialinių tyrimų duomenimis, posovietinį elitą apibūdina taip: “Elitui yra priimtinas pajamų nelygybės principas, kuris realiai veikia paties elito naudai. Mūsų apklausose paties elito nurodytos pajamos du tris kartus viršija likusios dirbančios visuomenės dalies vidutines pajamas. Realiai sumažintą, bet vis dėlto akivaizdžiai atpažįstamą elito pajamų dydį reikia traktuoti kaip itin reikšmingą ir jų pačių pripažįstamą atotrūkį nuo visuomenėje paplitusių materialinių standartų. Posovietinis elitas savo materialinius pranašumus įvardija ir supriešindamas savo bei kitų gyventojų ekonomines sąlygas bei išreikšdamas nuomonę apie pastaruoju metu įvykusius gyvenimo pakitimus. Tai, kad elitas mato koncentrišką ekonominių privilegijų išsibarstymą, puikiai atliepia Simmelio samprotavimus apie elitą, visuomenėje užimantį šerdinę poziciją dėl savo socialinių pranašumų, apie jį besitelkiančių pažįstamų, artimųjų ratą, socialiai mažiau privilegijuotą, kuris veikia kaip pagrindinis elito sąmonės ir raiškos atspindys, ir pagaliau periferinius sluoksnius, mažiausiai privilegijuotus ir tesudarančius elito gyvenimo ir veiklos foną”.
Ir dar - pagal minėtą apklausą lietuviškajam elitui būdingas pasitenkinimas savimi. “Dabartiniu savo darbu patenkinta absoliuti dauguma elito - 95 proc., šeimyniniu gyvenimu - 90 proc., sveikata - 88 proc., visiškai nesiskundžia nervingumu - 90 proc., nuovargiu - 70 proc., vienatvės jausmu - 80 proc. Šis pasitenkinimas savimi, savo aplinka bei gyvenimu atskiria elitą nuo kitų socialinių sluoksnių, kurie posovietinėmis sąlygomis visai kitaip išgyvena verslo suklestėjimą”.
Taigi šios dar 2000 metais darytos išvados rodė, kad elitas, kaip socialinė grupė, egzistuoja ir kad ne vien savo vartojimo galimybėmis ar gyvenimo standartais, bet ir procesų vertinimais yra atitrūkęs nuo kitų socialinių sluoksnių.
“Atrodo Lietuvoje, panašiai kaip ir Lenkijoje, politinis elitas gyvena vis uždaresniame savo vizijų, postūmių, žaidimų ir asmeninių konfliktų ir, ką čia slėpti, ne visada kilnių savo interesų pasaulyje”, dar 2003 metų pradžioje žurnale “Ekstra” rašė Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Janas Widackis, buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje.
Socialinė situacija Lietuvoje yra artima, net, galima sakyti, iliustruoja postmarksistinę socialinę teoriją, struktūrines reformas siejančią ne su ekonomikos liberalizavimu, kuris turėtų vykti kartu su valstybės valdymo demokratėjimu, bet su socialinės stratifikacijos didėjimu ir elito interesų tenkinimu. Minėtos teorijos kūrėjai teigia, kad visuomenėje vykstantys demokratėjimo, liberalizmo procesai tėra paviršiaus piešinys, neturintis įtakos pagrindiniams dalykams, t.y. galios santykiams, kurie priklauso nuo socialinės-ekonominės padėties.
Įdomu stebėti, kaip šį “maištą prieš elitą” supranta ir vertina politikai, tie patys, kurie dažniausiai ir priskiriami elitui. Štai trijų, manyčiau, elitui neabejotinai priskiriamų politikų Algirdo Mykolo Brazausko, Andriaus Kubiliaus ir Artūro Paulausko nuomonės.
A. M. Brazauskas (iš interviu Lietuvos radijui):
“Aišku, kad Lietuva yra šiek tiek susiskirsčiusi - juk yra kategorija žmonių, kurie gauna labai dideles pajamas, o yra ir tokių, kurie gyvena labai sunkiai. Bet išryškinti tą visuomenės dalį prieš prasčiau gyvenančius yra labai neteisinga. [...] Mes turime siekti, kad ne tas vadinamasis elitas būtų ryškus, o būtent vidurinioji klasė turi būti visuomenės pagrindas.”
Šiek tiek pakomentuosiu šį itin atsargų politiką, kuris net Europos vidurkį, gerokai lenkiantį skirtumą tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų pajamų, įvardija užglaistančiais žodžiais - “šiek tiek susiskirsčiusi”. Jau vien to užtenka, kad būtų aišku, jog politikas yra atitrūkęs nuo realios situacijos, jos nemato arba nenori matyti. Jis nekalba, kad ne pati situacija, kai nemaža dalis žmonių negali patenkinti elementariausių poreikių, yra neteisinga, o pabrėžia, kad neteisinga yra išryškinti vieną visuomenės dalį prieš kitą. Taigi vien iš šio pasisakymo apie elitą galima daryti išvadą, kad A. M. Brazauskas, kaip tipiškas elito atstovas, gyvena uždarame politinių interesų ir įsivaizdavimų pasaulyje.
A. Kubilius (atsakymai į internetinio “Omni laikas” portalo klausimus):
“Dabartinėje krizėje prezidento (R. Pakso) šalininkams labai reikalinga įvardyti, kas yra skurdžiau gyvenančių žmonių priešas. Lygiai tą patį daro ir V. Uspaskichas. Vadinamąjį elitą patogu tokiu įvardyti. Kas be ko, pastarasis, be abejo, ir piktnaudžiauja galimybėmis savo turtus pareklamuoti žiniasklaidoje. Žmonės mėgsta skaityti apie jų turtus, bet ir mėgsta pavydėti kitiems jų sėkmės. Pavydas yra labai netoli ir nuo pykčio. Taip elitas tampa ir supuvusiu, nors jame, kaip ir visu kitur, yra visko: yra doros ir yra daug nuodėmės, yra jautrumo ir yra supuvimo.”
Iš šio pasisakymo akivaizdu, kad partijos, visur įžvelgiančios priešus, atstovas ir kitų veiklos varikliu linkęs laikyti tą pačią priežastį - priešų paieškas. Elitas - tam tikrų asmenų grupių sugalvotas priešas, ant kurio galima suversti visas kaltes. Elito nuodėmė tik ta, kad jis kartais neištveria ir pasipuikuoja savo turtais. Panašu, kad akivaizdžiai regime tą J. Widackio įvardytą elitinį, savo vizijose skendintį politiką, kuriam realybės analizę pakeičia logiškai sudėliotų, bet su realybe nedaug ką bendra turinčių motyvų ir elgsenos schemų konstruktai.
A. Paulauskas:
“Elitas, be abejo, yra. Tokie klausimai neturėtų kilti. Neturėtų kilti ne tik Lietuvoje, bet kurioje valstybėje. O jeigu kyla, tiksliau, kažkas tokią abejonę sukelia, ją nuolat eskaluoja, vadinasi, valstybė netvarkoje. [...] Man ELITAS (didžiosios A. Paulausko) - tai žmonės, kuriuos itin gerbiame, kuriais sekame, į kuriuos norime būti panašūs. [...] Elitas netapo neigiamu žodžiu. Švonderiai dar tik bando jį tokį padaryti. [...] Ir dar: jeigu elitas mąsto ne taip, kaip mazuroniai ar šurkai, tai dar nebūtinai yra elito puvimas” (“Omni laikas”).
Nežinau, ar pats A. Paulauskas laiko save elitu, tačiau pagal jo paties suformuluotą elito apibrėžimą, kad tai žmonės, kuriuos gerbiame, kuriais sekame, į kuriuos norėtume būti panašūs, toks tikrai kol kas netapo. Ar gali būti sektinu pavyzdžiu žmogus, kuris kitiems lengva ranka kabina etiketes. O šiame trumpame pasisakyme jų bent trys - švonderiai, mazuroniai ir šurkai. Tačiau pagal užimamą politinį postą - jau treji metai Seimo pirmininkas, dabar laikinasis prezidentas - jis tikrai priklausytų politiniam elitui. Štai ir dilema, kuri kyla dėl to, jog idealistiniai apibrėžimai pasitelkiami tam, kad pridengtų nelabai kokią realybę.
Dabar daug ką baugina žodis “elitas”, bijoma būti taip pavadintam ir dažnas užklaustasis teigia niekada savęs elitui nepriskyręs. Žodžiu, elitas išsigando. Tačiau iki tų nelemtų rinkimų “elito” savęs demonstravimo būta tiek ir tiek. Ko vertas vien sumanymas rengti Vilniuje Vienos balių! Šių ir panašių elitizmo manifestacijų - susibūrimų, kurie ne “kožnam nabažnam” - pastaraisiais metais buvo pernelyg daug ir tai buvo daroma pernelyg įžūliai. Tai tarsi savo galios demonstravimas prieš tuos, kurie jokios galios ką nors paveikti ir daryti įtaką neturi. Bet rinkėjai neturi galios - nes nėra mechanizmo - daryti įtaką politiniam procesui. Per rinkimus jie turi vienintelį jiems likusį kelią - atmesti tai, kas buvo. Jie taip ir pasielgė. Labai realistiškas ir racionalus sprendimas - arba balsuojant “už” priimti tai, kas nepriimtina, arba balsuojant “prieš” atmesti tai, kas nepriimtina.
Užbaikime linksmesne gaida. Šita kebeknė dėl elito, kad ir kokia nemaloni ji būtų, orientyrų ir šiaip stokojančioje visuomenėje juos dar labiau išplautų, turėjo vieną pliusą - praturtino mūsų žodyną. Atsirado ir pamažėl įsitvirtina nauja žodžio “elitas” reikšmė: e-litas, vadinas tas, kuris turi litų. Ir dar vienas smagus naujadaras, sudurtas iš dviejų žodžių - elitas ir litovcas (rusiškas lietuvio pavadinimas). Išeina elitovcas. Vykęs, nors darybiškai ir netaisyklingas naujojo lietuvio apibūdinimas. Nors ką reiškia kalbos darybos klaidos, palyginti su ta “revoliucine pažanga”, kuri įvyko mūsų protuose, vis labiau išpažįstančiuose tik dvi gyvenimo vertybes: pinigus ir valdžią.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
