Ne naujiena, kad pastaruoju metu labai madinga peikti ir keikti lietuvius, nesvarbu, ar jie Lietuvoj gyventų, ar būtų suskubę iš jos kulnis į kitą šalį išnešti. Kur lietuviai – ten gyvatynas, kur lietuviai – ten pavydas ir intrigos, kur lietuviai – ten apkalbos ir vienas kito niekinimas, kur lietuviai – ten melas ir suktybės, kur lietuviai – ten perdėti reikalavimai kitiems ir nepagrįstos ambicijos. Tą žiniasklaidoje besiformuojantį ydingo lietuviškumo sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Į šią totalią lietuviškumo peikimo ir ūdijimo stadiją atėjome palaipsniui. Prieš dvi dešimtis ir daugiau metų bemaž visos bėdos buvo kildinamos iš sovietiškai rusiško mentaliteto, užgožusio teisingą ir dorą lietuviškumą. Lietuviškumas tuomet buvo siejamas vien su teigiamais dalykais – kova už tiesą ir teisybę, meile tėvynei, darbštumu, pagarba ir atida vienas kitam. Atrodė, tereikia atsikratyti rusiškojo užkrato, ir Lietuvos kelias į šviesią ateitį bus rožėmis klotas.
Bet rožėmis kelias nesiklojo ir prieš maždaug 10 metų buvo aptikta, jog esama dviejų rūšių lietuvių. Tie, kas ne taip mąstė ar ne taip elgėsi, buvo išvadinti runkeliais ir visais būdais ujami ir kritikuojami. Ir daugelis įtikėjo, jog tikrai esama laisvei nesubrendusių, ne tomis vertybėmis besivadovaujančių, ne už tuos politikus balsuojančių, už degtinę ir dešrą tėvynę parduoti pasiruošusių lietuvių. Bet tada dar smilko viltis, jog yra ta geresnioji, „nerunkelinė“ tautos dalis, tik reikia, kad visi ja šventai tikėtų ir jos tiesomis bei nurodymais vadovautųsi.
Ilgainiui toji runkelių ir elito perskyra nebeteko aktualumo, tačiau netrukus buvo nustatyta dar viena blogųjų lietuvių rūšis – tai emigrantai, tie, kas paliko vargšę motiną tėvynę ir išvyko sotesnio duonos kąsnio ieškoti. Būtent lietuviams emigrantams buvo priskiriamos visos ydos – jie ir tėvynės išdavikai, ir vien savo interesų paisantys materialistai, kurie Lietuvai mokesčių nemoka ir niekuo prie jos gerovės neprisideda, bet Lietuvoje sukurtomis gėrybėmis naudojasi.
Šis perskyrimas į bloguosius emigrantus ir geruosius, Lietuvoje likusius, dar gyvas, dar blyksteli apžvalgininkų ar politikų lūpose ir sukelia anoniminių internetinių komentatorių įniršį. Bet regis, „blogųjų emigrantų“ įvaizdžio korta išeikvota ir netgi pereikvota, nes išvykusiųjų tiek daug, jog kiekvienas Lietuvoje likusysis jau turi emigravusių giminaičių, draugų ar pažįstamų, tad abstraktų įvaizdį pamažėl nurungė konkrečios patirtys ir suvokimas, jog emigranto dalios paragauti gali tekti ir jiems patiems.
Betgi ar galima apsieiti be „blogiečių“? Jie turi būti, jie privalo būti surasti ar išrasti, kažkas turi būti kaltas dėl to, kad Lietuvoj gyventi bloga.
Ir štai, pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau suskamba mintis, kad visų bėdų ir ydų šaltinis yra ne kas kita, o mūsų tautinė prigimtis, mūsų lietuviškumas, su kuriuo imamos sieti jau nebe teigiamos, o išskirtinai neigiamos savybės. Kur lietuviai – ten gyvatynas, kur lietuviai – ten pavydas ir intrigos, kur lietuviai – ten apkalbos ir vienas kito niekinimas, kur lietuviai – ten melas ir suktybės, kur lietuviai – ten perdėti reikalavimai kitiems ir nepagrįstos ambicijos.
Tą žiniasklaidoje besiformuojantį ydingo lietuviškumo sąrašą galima tęsti ir tęsti. Bet įdomu kas kita – ar iš tikrųjų lietuviai per tuos 20 metų pasidarė tokie niekam tikę? Nejaugi iš tikrųjų teigiamuosius savo tautiškumo aspektus mes sugebam puoselėti tik po okupanto padu, o laisvė juos tik gadina?
Argi ne toks požiūris netiesiogiai, bet primygtinai brukamas į mūsų sąmonę? Juk jeigu savo tautinės tapatybės nebegerbi ir imi manyti, jog tai tik ydų rinkinėlis, tai ko toji tapatybė verta? Jeigu visos gerosios savybės, kurios kadaise buvo priskiriamos lietuviškumui, tėra tik mitas, kam tokio lietuviškumo išvis reikia?
Sunaikinus žmogaus orumą jį daug lengviau pavergti. Turbūt tas pats atsitinka ir tautai, kai ji save kaip tautą gerbti nustoja? Nejaugi Lietuvoje būtent tuo keliu ir sukama?
Zita ČEPAITĖ
