Portalas tv3.lt klausė psichologų, kodėl žmonės bijo pirmadienių ir kaip tą baimę įveikti.
Žinomas psichoterapeutas Olegas Lapinas tvirtinto, kad ne kartą girdėjo apie pirmadienio baimę ir nemėgimą. Jis atskleidė, kodėl pirmoji savaitės diena kelia tiek daug įtampos. Be abejo, ne visiems šis jausmas pažįstamas.
„Ši diena taip sureikšminama todėl, kad yra kontrastas tarp gero laiko ir grįžimo prie rutinos. Bijo tie, kuriems pirmadienis siejasi su nemėgstamu dalyku, pavyzdžiui, nemėgstamu darbu. Jiems atsiranda jausmas, kad iš malonios būsenos reikia pereiti į nemalonią ir, kad niekada nebus gerai.
Kitas dalykas, atsisveikinimas su gera būsena - baisus, nes reikės laukti vėl visą savaitę, o dar jeigu nebus taip gerai kitą savaitgalį. Bet reikia išlaukti. Čia veikia mūsų emocijos, o jos yra iracionalios. Jos gyvena momentu, bijo prarasti momentinį malonumą, bijo, kad jis nesugrįš“, – pasakojo O. Lapinas.
Vis dėlto, pirmadienis ateina nori žmogus to ar ne, kada reikėtų atkreipti dėmesį, jog tai ne vienos dienos baimė?
„Jeigu tokia nuotaika užeina tik sekmadienio vakarą, tai normalu. Bet jeigu tęsiasi ir darbe, ir kitomis dienomis, tai panašu į depresyvią nuotaiką. Juolab, jeigu mėnesį nepraeina, tada gali jau depresija būti įtariama. Žmogus turėtų atkreipti dėmesį, kaip jis palaiko tą būseną: geria, ar nesveikai maitinasi, ar periodiškai jam taip būna. Pavyzdžiui, rudenį gal tik taip būna, tai jis tam jau turėtų būti pasiruošęs. Čia vėl svarbiau krypti link savęs supratimo bei priėmimo, o ne keitimo.
Nes noras pakeisti kyla iš nepriėmimo. Jeigu žmogus negali kažko išgyventi, tai žmogui reikia mokytis ne kaip tą pakeisti, o kaip išgyventi“, – dėstė specialistas.
Sprendimo būdai – paprasti
Pasak jo, nereikia iškart galvoti apie motyvacijos kėlimą ir nusiteikimą, kad nebus baisu, nes tikrai bus.
„Kadangi nuteikinėjimas reikalauja išėjimo iš būsenos, reikia pereiti į nuteikinėtojo poziciją. Kai nesinori, tu negali savęs nuteikinėti norėti, reikia išgyventi tai. Be abejo, yra žmonių, kuriems tiesiog savaime ta būsena praeina. Tada jie nuteikinėja, perduoda gerą emociją ir kitiems, nes moka tai daryti.
Svarbu leisti sau išbūti blogą periodą ir kai jis baigiasi, tada natūraliai atsiranda kitoks požiūris ir net galimybė palaikyti kitus. Motyvuoti save per jėgą – nėra gerai“, - teigė psichoterapeutas.
„Yra toks kelias, kaip ne pradėti kovos su ta būsena. Tiesiog pabandyti peržengti save. Radikalių pokyčių gyvenime reikia tada, kai kalba eina apie nuolatinę būseną, pasikartojančią dažnai, daugiametę. Juk darbo žmonės nekeis po kelių prastesnių pirmadienių.
Todėl geriau pradėti nuo priėmimo būsenos, neanalizuoti, neieškoti priežasčių, pateisinimų ir jokiu būdu savęs nebausti bei nesmerkti dėl nenoro eiti į darbą.
Kai žmogų užvaldo vidinis kritikas, jo negalimą išvengti, tik pritildyti. Vidinis kritikas gali būti priimtas kaip būsena, pripažįstant, kad jis toks yra. Yra įvairūs būdai, bet tam reikia savistabos.
Savistaba padeda laisvai rašant, vietoj to, kad žmogus analizuotų problemą, leidžiama rankai rašyti, atpalaiduojantis, neįsitraukiantis stebėjimas.
Savistabai padeda buvimas tarp naminių gyvūnų.
Mažų vaikų stebėjimas, jeigu šalia yra, nes jie neanalizuoja, jie tiesiog gyvena. Ir buvimas su jais moko, kaip reikėtų tiesiog gyventi.
Meditacija kartais praktikuojama, kad padėtų sugrįžti į tą stebėjimą. Meditaciniai pratimai pagal savo techniką sukurti tam, kad žmonės stebėtų. Joga ar taiči padeda stebėti save, tada vidinis kritikas pasidaro ne toks galingas, nes jūs jį priimat kaip tiesiog vidinį kritiką, o ne kaip save patį.
Ir tada tas ėjimas pirmadienį į darbą atrodo kaip paprastas momentas, nesusijęs su savęs graužimu ar kova su savimi. Atsiranda nepakartojamo gyvenimo jausmas. Ir kitas pirmadienis gali visai kitoks nei praeitas“, – atskleidė O. Lapinas.
Džiaugsmas kasdien
Psichologas Marius Daugelavičius portalui tv3.lt pasakojo, kad lietuvių gyvenime per daug pilkumos ir kasdienės rutinos, todėl į gyvenimą reikėtų įtraukti daugiau spalvų.
„Savaitgalį dažniausiai vyksta kas nors smagaus, daugiau sau laiko skiriama, o jeigu darbo dienos pilkos ar net juodos, tai pasąmoningai pradedama atmetinėti norą eiti į darbą
Visgi, vien požiūrio keitimas niekaip nepadės. Čia kaip sėdėjimas nuogu užpakaliu ant keptuvės, kad ir kaip norėtųsi sau sakyt, kad nekaršta, vis tiek kažkuriuo momentu nuo keptuvės nušoks žmogus, juk skauda. Tad įtikinėjimas - nepadės, jeigu nieko gero nelaukia, tai realybė ir bus tokia.
Tiesiog pas daugumą mūsų žmonių ir yra realybė pilka bei niūri. Kėlimasis anksti, vaikų suruošimas į mokyklą, ilgos darbo valandos, rūpesčiai, bėgimas, įtampa, namuose vėl darbai - nieko smagaus todėl ir nėra, nejaučiama.
Pasimokyti reikėtų iš italų ar ispanų - jie po darbų užsuka kavos, paplepėti, pabendrauti, nėra vien tik darbai ir rūpesčiai. Ne vien didelis blogas juodulys per visą dieną, o įterpiama kažkas smagaus.
Kasdien mažą džiaugsmą įtraukti į darbo dieną reikėtų. Tų mažų džiaugsmų tikrai galima prisigalvoti.
Jeigu tik yra laiko ir noro, puikus būdas meditacija.
Be to, net tik rūkantiems reikėtų pasidaryti poilsio minutes. Tokios pauzės reikia visiems, bent išeiti pakvėpuoti, į gamtą pažiūrėti, pasimėgauti akimirka ir iškart diena prašviesėtų“, – patarimų nestokojo M. Daugelavičius.
Vadinasi, pirmadienis nebūtinai bus blogas ir juodas, vos keletas laimės akimirkų ir visos dienos gali būti džiugūs lyg penktadieniai.
