„Visai sveikas pomidoras. Štai dar valgomas agurkas… Aš knisuosi konteineryje, esu sostinės Viršuliškių rajone. Šį konteinerį radau ne atsitiktinai. Jis pažymėtas pasauliniame konteinerių žemėlapyje", – pasakoja žurnalistas Vytautas Dovydaitis.
Taip, pasirodo, egzistuoja toks konteinerių, kuriuose galima ko nors rasti, žemėlapis. Štai ir mūsiškis žemėlapyje „Dumpstermap“. Rašoma, kad šio parduotuvės tinklo konteineriuose dažnai galima rasti tinkamo valgyti maisto. O štai ir informacijos patvirtinimas – čia pasiknisti atėjęs vyras: „Kam išmesti, jeigu dar galima sunaudoti?“
Atėjęs vyras sako ir turintis, kur gyventi, ir nieko nestokojantis: „Eidamas pakeliui apžiūriu ir, jeigu patinka… Va, suvalgysiu porą šitų.“
Tokių „taškų“, anot žemėlapio, sostinėje bent pora. Keli dar yra ir Kaune, ir Panevėžyje. Kur kas daugiau jų kaimyninėje Lenkijoje, gausu Vokietijoje, o ypač – Amerikoje.
Žemėlapiu naudojasi vadinamieji „fryganai“, arba „dumpster diver‘iai“. Tiesiogiai išvertus, tai reikštų konteinerių nardytojai. Freeganism‘o idėja atsirado prieš tris dešimtmečius, labiau išsivysčiusiose šalyse. Vadinamieji „fryganai“ arba „nardytojai“ tuo užsiima nebūtinai dėl nepritekliaus.
„Tu žinai, kad bet kuriuo atveju pavalgysi. Antra: „freega“ tai labai skanus restoranų maistas, kurį skanu valgyti. O trečia: tai maistas, kurį mes išmetėm. Reiškia, tai padeda gamtai.“
Automobilį vairuojanti amerikietė filmuoja, kaip konteineryje prie parduotuvės randa puikių salotų, gardžių neišpakuotų „krosanų“, daržovių ir įvairių skanėstų.
Fryganai taip kovoja su maisto ir daiktų švaistymu, perdėtu vartotojiškumu.
31-enų vyras – tai jau mūsų tautietis. Jis, kaip ir, veikiausiai, daugelis – nežino ką reiškia „fryganas“, bet panašu, kad pavadinimas jam tiktų: „Prieš kelis metus gal būdavo iš išgyvenimo pusės. O dabar jau gavosi vos ne rutina tokia: kam eiti dirbti, jei iš tikrųjų gali prasieiti per miestą ir uždirbti normaliai tų pinigų.“
Vyras nešioja naujutėlaičius džinsus, marškinėlius keičiasi tik į naujus, dar nenaudotus. Ko nereikia pačiam, parduoda turguje ar neša į dėvėtų drabužių parduotuves ir užsidirba.
Vyras rodo šiandieninio nardymo po konteinerius laimikį:
„Čia būtų ir kvepalai visokie. Čia ir nemažai likę. „Chanel“. Tualetinis vanduo.“
Išorinės baterijos, net aukso dirbiniai, veikiantys prietaisai…
„Kas liečia maistą, tai aš jo net neperku. Nes žmonės ant tiek daug išmeta gerų produktų: pieno, sūrių visokių. Visko. Mėsos gaminių. Namuose būna tiek prikrauta, kad reikia išmesti nes nesuvartoji tiek.“
O kad iššvaistomo maisto ieškotojams neturėtų trūkti – žinoma, žinant, kur ieškoti – rodo ir statistika. Skaičiuojama, kad per metus Lietuvoje išmetama daugiau nei 100 tūkst. tonų maisto.
„Vienam gyventojui per metus tenka maždaug 35 kg. atliekų“, – teigia AM atliekų politikos grupės vadovė Agnė Bagočiutė.
Tai yra beveik 10 proc. visų komunalinių atliekų.
Visa laimė bent dalis parduotuvėms ar kitoms įstaigoms netinkamo maisto atsiduria štai čia – tokiuose Maisto banko sandėliuose. Šiame – sostinėje, kasdien atkeliauja 3-4 tonos maisto, kuris galėjo būti tiesiog išmestas.
Pernai maisto bankas nuo išmetimo išgelbėjo beveik 5000 tonų maisto.
„Be abejo, tai tikriausiai nėra visas įmanomas maistas, nes tiek dalis prekybininkų ne visą maistą atiduoda labdarai, pakankamai sudėtinga surinkti maistą iš daugelio šimtų ar net tūkstančių smulkių taškų visuomeninio maitinimo sektoriuje. O jei kalbėti, kas yra didžiausias praradėjas, tai aišku namų ūkiai“, – sako Maisto banko atstovas Vaidotas Ilgius.
Didžiųjų prekybos tinklų išmetamas maistas dažnai sunkiai prieinamas, nes yra saugomose teritorijose. Prekybininkų atstovai sako, kad maistas išrūšiuojamas, dalis jo atitenka ūkininkams, kita dalis perdirbamas arba net virsta šilumos ir elektros energija. Konteineriai saugomi užtikrinant švarą ir saugumą.
