Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, artėjantys Seimo rinkimai skatina vis daugiau kalbėti, koks yra ir turėtų būti žiniasklaidos vaidmuo politiniuose, visuomeniniuose procesuose. "Žurnalistų žinių" redaktorius Andrius Sarcevičius apie tai šnekasi su kultūrologu dr. Vytautu Rubavičiumi.
Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidą? Kokią "misiją" ji atlieka ir kokią turėtų?
Nepaprastai sunku iš daugybės žiniasklaidos atliekamų funkcijų išskirti jos misiją, juolab prigimtinę, kurią ir turime omenyje, kalbėdami apie tai, ką ji privalėtų daryti. Tiesa, galėtume išplėsti žiniasklaidos supratimą ir vadinti ją masmedijomis, apimančiomis visus informacijos, vaizdinių bei reginių kūrimo ir perdavimo būdus. Jos atlieka daugybę misijų. Tradiciškai mes linkę manyti, kad žiniasklaida turi informuoti visuomenę. Tačiau klausimas, apie ką ir kam? Mano manymu, pirminis informavimas reikalingas tam, kad visuomenė suvoktų esamą padėtį, jai svarbias problemas. Toks informavimo supratimas mus kreipia į demokratijos procesus. Informuodama žiniasklaida skatina ir pilietinės visuomenės kūrimą, ir įvairius judėjimus, ir problemų svarstymus.
Kitas, galbūt esmingesnis dalykas yra tas, kad žiniasklaida - žodžio laisvės pamatas, tos laisvės reiškėja bei laiduotoja. Tačiau galime klausti, ar išties ji laiduoja žodžio laisvę? Juk žiniasklaida arba masmedijos aktyviai dalyvauja politinėse batalijose, kuria ir ardo politikų bei partijų įvaizdžius, įtvirtina tam tikras ideologines gaires, pavyzdžiui, vartojimo ideologijos. Galėtume sakyti, kad masmedijos iš esmės yra nusavinusios šią funkciją ir pačios sprendžia, kokia ta žodžio laisvė turi būti ir ką ji turi reikšti. Kai susimąstome, kas tą laisvą žodį pasako ir kokios galimybės žmogui pareikšti savo nuomonę, suvokiame, jog žodžio laisvė yra labai brangus malonumas. Iš esmės žiniasklaida informuoja taip, kad sykiu formuoja mūsų požiūrius į politinius vyksmus. Ji pati sukuria "subendrintą" skaitytojo ar žiūrovo nuomonę ("mūsų skaitytojas nesupras", "mūsų žiūrovui nereikia", "šitaip mes nepakelsime reitingo") ir pati tai nuomonei atstovauja, teigdama esanti "visos mūsų mintys".
Kas lemia esamą žiniasklaidos situaciją?
Masmedijų ir žiniasklaidos būklė susijusi su bendresniais dabartinės kapitalizmo sistemos dalykais. Tas kapitalizmas vadinamas vartotojų ir vartojimo kapitalizmu. Kalbėdami apie masmedijas ir žiniasklaidą, jų funkcijas ir reikšmę demokratijos plėtrai, mes dažniausiai praleidžiame pro akis vieną akivaizdų dalyką - masmedijos ir žiniasklaida yra verslas. O esminis verslo interesas, pajungiantis visus kitus interesus, yra pelnas. Tad galime klausti, kaip pelno siekimas žiniasklaidos versle siejasi su demokratinių vertybių diegimu, pilietinės visuomenės ugdymu. Manyčiau, kad mūsų visuomenė pastaruoju metu ypač pajuto, kaip lengvai viskuo manipuliuojama, kiek daug pinigų "suteka" į žiniasklaidą, kaip gaminami politikų įvaizdžiai ir netgi įvykiai. Labai aiškiai matyti, kad žiniasklaida gali "padaryti" įvykius, įvairiai juos preparuoti, įvairiai juos pateikti, ir tie jos sugebėjimai patys savaime neteigia jokių demokratinių vertybių, nepadeda demokratijos plėtrai ar pilietinei visuomenės saviugdai. Verslas yra verslas. Tačiau masmedijos ir žiniasklaida - ypatingas verslas, kuriam būdingos savos funkcijos ir savos galimybės veikti visuomenę, atstovauti visuomenės nuomonei ir manipuliuoti ta nuomone. Kitaip tariant, unikalios galimybės informuojant, o sykiu ir linksminant formuoti. Kaip ir kokį pasaulį mes regime, daugiausia lemia informacija, pasakojimai ir vaizdai, kuriuos mums pateikia masmedijos, ypač televizija.
Vienas iš esminių dabartinės kapitalizmo sistemos dalykų tas, kad informacija ir vaizdinys tampa preke. Masmedijos gamina tas prekes, o mes jas vartojame. Labai aiški tendencija - masmedijos vis labiau tampa pramoginėmis. Atkreipkime dėmesį, kaip sparčiai per pastaruosius porą metų daugelis informacinių laidų tapo informacinėmis-pramoginėmis laidomis, nes žiniasklaidos funkcija - ne tiek informuoti, kiek informuojant linksminti, suteikti malonumą. Šitai veikia ir politikų įvaizdžius...
Teigiate, kad politikai tampa politinio šou veikėjais?
Be abejo. Koks yra politinių šou ringų, kur oponentai turi įveikti vienas kitą, o žiūrovai balsuoja, tikslas? Už ką balsuoja žmonės? Ar jie balsuoja už argumentus, logiką, problemos iškėlimą, ar jie balsuoja šiaip - yra vienas "kietesnis", geriau mokantis dirbti su žiniasklaida, prisitaikantis prie visų šou reikalavimų ir kuriantis reikiamą įvaizdį bei politinį kapitalą. Akivaizdu, kad ringe ar šou svarbiausia mokėti elgtis. Čia glūdi pačios demokratijos problema: juk politikas, iškoneveikęs visus šou laidoje, už nieką neatsako. Kaip galima atsakyti už spektaklyje pasakytas mintis?! Vadinasi, žiniasklaida, masmedijos, teikdamos politikams sceną, menkina atsakomybę už jų pareikštas mintis, vadinasi, ir veiksmus. Tai labai naudinga ir patiems politikams. Politikai nebetenka atsakomybės. Toks yra jų interesas - kuo mažiau atsakomybės, tuo jiems geriau, nes visi žinome, kad taip lengviau gyventi.
Grįžtu prie esminės funkcijos. Žiniasklaida "suprekina" auditoriją - savo žiūrovus, skaitytojus. Ji yra įvairiausiais saitais, net korporaciniais, susijusi su reklamos, linksminimo ir kitomis masmedijų industrijos šakomis. Ypač su reklama. Be reklamos šiuo metu apskritai niekas nevyksta: yra politinė, ekonominė, sveikatos reklama - kokių tik nori. Besireklamuojantiems žiniasklaida parduoda auditoriją. Auditorija yra prekė. Auditorijos apimtis yra įvertinama kaip prekė pagal laidos minutes. Prekiniai santykiai pereina ir į santykius tarp žiniasklaidos ir jos auditorijos. Auditorija reikalinga tam, kad ją būtų galima parduoti ir iš to gauti pelną. Tačiau kuo daugiau auditorijos apima žiniasklaida, tuo ji darosi politiškai veiksmingesnė, nes taip rengia ir politinę sceną, kurioje pasirodo ir savo politinį kapitalą pradeda kurti, arba gali kurti, politiniai veikėjai. Susikuria prekinių santykių sistema, kurioje galime kelti demokratijos, jos vertybių plėtros klausimą. Mums jau aišku, kad socialinės paslaugos jau yra paslaugos. Paslaugų žargonas reiškia, kad šioje srityje įsivyrauja prekiniai santykiai. Bet ar mes galime kalbėti apie politines paslaugas? Tendencijos verčia mus daryti išvadą, jog turėtume kalbėti, kad politikai mums teikia politines paslaugas. Kol kas tokia išvada lyg ir nepriimtina. Tada tektų kalbėti apie teisingumo paslaugas ir pan.
Tolstama nuo idealaus žiniasklaidos modelio?
Taip, tolstama nuo visuomenės intereso suvokimo, nuo aiškaus atstovavimo tam interesui. Vadovaujamasi tokia logika: jei aš teikiu paslaugas, tai atsižvelgiu tik į tam tikrus prekinius santykius ir pelną. Kas mane verstų mąstyti apie visuomenės, bendruomenės demokratijos plėtros ar pilietinės visuomenės ugdymo interesus, juolab jei toks mąstymas man būtų nenaudingas - mažintų pelną? Kam gaišti laiką, jei galiu veikti, galvodamas apie aiškius politinius tikslus, politinės kovos logiką. Man rodos, kad šiuo atžvilgiu medijų vaidmuo demokratinėje visuomenėje yra ganėtinai problemiškas.
“Žurnalistų žinios” (www.lzs.lt)
