Pirmas kartas – atsitiktinumas. Antras – nesėkmė. Trečias – priešiškas veiksmas. Taip trumpai galima apibūdinti Amerikos elgesį su savo dar vakar stipriausia ir svarbiausia sąjungininke Europoje, Lenkijos bulvariniame laikraštyje „Fakt“ rašo apžvalgininkas Edwardas Lucasas.
Pirmasis įžeidimas Lenkijai buvo mestas Radekui Sikorskiui kandidatuojant į NATO generalinio sekretoriaus kėdę. Jo šansai buvo nedideli, bet jis vis tiek nusipelnė pagarbaus elgesio iš Amerikos pusės. Nieko panašaus neįvyko: R. Sikorskiui sunkiai sekėsi net patekti į susitikimą su Nacionalinio saugumo taryba.
Tada atėjo eilė Lenkijos juodojo kaspino dienos – Rugsėjo 1-osios, Antrojo pasaulinio karo pradžios – minėjimams. Juose turėjo apsilankyti geriausi ir stipriausi Lenkijos draugai (o pasirodė tik Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Davidas Milibandas, kuris prisėdo paskutinėje eilėje ir klausėsi kitų žmonių kalbų). Pradinis amerikiečių užmojis siųsti garbią delegaciją sustojo ties kitu užgauliu gestu: Gynybos sekretorius Williamas Perry paprieštaravo Lenkijos bandymui vadovauti NATO.
Galiausiai administracija atsiuntė Nacionalinio saugumo patarėją Jimą Jonesą, bet iki tol žala jau buvo padaryta.
Trečiasis pasišaipymas buvo blogiausias. Kariniu ir technologiniu požiūriu, sprendimas atsikratyti George'o Busho ambicingais, brangiais ir nepopuliariais gynybinio šydo planais yra gudrus. Bet būtų buvę paprasta užtikrinti Lenkiją ir Čekiją, kad Amerikai vis dar rimtai rūpi jų saugumas. Tai buvo galima padaryti sustiprinant NATO planus, atliekant keletą karinių manevrų (kad neatsiliktume nuo Rusijos grėsmingojo „Zapad 2009“), pabrėžiant, kad patriotai eis vienas už visus ir visi už vieną. Taip būtų pabrėžtas Amerikos įsipareigojimas Lenkijai.
Vietoje to buvo tik skubotas, kone mėgėjiškas pranešimas su vėlyvo vakaro skambučiais ir žemo lygio delegacija, lakstančia tarp Prahos ir Varšuvos. Visa tai vyko vieną juodžiausių dienų Lenkijos istorijoje.
reklama
Tiesą sakant, tai ne tik priešiški veiksmai, tai tiesiog neatidumas ir ignoravimas. Bandžiau paaiškinti amerikiečių pareigūnams, kad lenkams rugsėjo 17-oji galėtų atitikti amerikiečių Perl Harbourą.
Kartais atrodo, kad jie tik miglotai supranta, apie ką aš kalbu, rašo E. Lucasas. Jaunuoliams Baltuosiuose rūmuose ir Valstybės departamente visa tai yra kone senovės istorija. Galiausiai jaučiamas didžiulis nutolimas.
B. Obama yra pirmasis JAV prezidentas, kuris neturi jokių sentimentų ar šeiminių ryšių su Europa. Būtų gan neteisinga sakyti, kad B. Obamai Europa siejasi su vergija. Jam ji apskritai mažai su kuo siejasi.
Žvelgiant į JAV užsienio politikos darbų sąrašą, ypač matyti, kad Rytų Europos saugumas dėl dėmesio grumiasi su kitomis kur kas labiau spaudžiančiomis problemomis – Afganistanu, Artimaisiais Rytais, klimato kaita, Šiaurės Korėja, Iranu, ir, žinoma, Rusija. Kol neatsitiks kažkas labai blogo, Rytų Europa netaps prioritetu.
Blogiausia, kad Rusija tai žino. Amerika net neturi parduoti Rytų Europos. Aplaidumas puikiai tiks.
Teoriškai NATO saugumo garantai vis dar veikia. Bet be tikro kontinentinio planavimo ir reguliarių manevrų jie lieka malonia iliuzija, o ne grynu faktu. Kai paaiškės, kad Vašingtono dėmesys galutinai nukrypo kitur, Rusija ir jos Vakarų Europos draugai (svarbiausia, Vokietija, bet dar ir Italija, Austrija ir kiti) taip pat gali netrukdomi pradėti sukti savo purvinus reikalus, ypač susijusius su energetika. Be galingo pašalinio stebėtojo, kuris sudarytų pusiausvyrą, Europos jėgos politika tampa pažeidžiama Rusijos ir Vokietijos sandorių. Panašūs dalykai nutiko jau ne kartą, o kai Amerika silpna ir išsiblaškiusi, tai gali vėl pasikartoti, rašoma „Fakt“.
