Visai netrukus džiugią garsenybės nuotaiką galės išvysti visi gerbėjai, mat jau rugpjūčio 7 dieną kartu žmona, atlikėja Irena Starošaite ir gyvai grojančiais instrumentalistais Klaipėdos vasaros estradoje žada surengti savo jubiliejui skirtą koncertą „Atgal į Klaipėdą“.
tv3.lt komanda pas gerbiamą atlikėją į svečius įsiprašė vienos iš repeticijų metu. Pasiruošimas pasirodymui vyko... Sekančią dieną po to, kai Žvagulių šeima sulaukė stebuklo – Ąžuolas ir Ineta Žvaguliai susilaukė pirmosios atžalos. Dainininkas neslėpė, kad miego jam tąnakt teko nedaug, tačiau nuotaikos tai tikrai nesugadino, atvirkščiai...
- Kiek laiko tenka plušėti repeticijų salėje? – paklausiu atlikėjo.
- Na, kokios penkios – šešios dienos per savaitę po penkias valandas. Kartu su mumis repetuoja ir muzikantų grupė.
- Esat griežtas jiems?
- Ne, visi jie yra profesionalai, lengvai susidoroja su bet kokiu kūriniu. Tiesiog susižiūrime dainų eiliškumą.
- Paprastai, profesionalai būna reiklūs, o scenoje jūs jau labai daug metų... Prisiminkime pradžią. Gal atsimenate, kur išleidote pirmąjį savo honorarą?
- Na, pirmą uždarbį gavau nemuzikuodamas. Kuomet dar mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, mama įdarbino į prekybos bazę, valiau stiklainius. Prisimenu, kad pirkau vinilines plokšteles, stygas...
- Nuo pat mažens buvote atsidavęs muzikai?
- Taip, visuomet.
- Ar prieš iškildamas į žvaigždes muzikos pasaulyje turėjote kažkokių prioritetų?
- Kai pradėjau mokytis savo specialybės, aš tikrai nesiruošiau tapti žinomu. Tiesiog dirbau savo darbą. Juodai dirbau ir dievinau tai, ką darau. Tai ir buvo priežastis, kodėl žmonės ėmė mane pažinti. Specialiai garsiu netapau.
- Bet vis tiek kažkurį muzikantą laikydavote savo scenos konkurentu...
- Visuomet stebėdavau Egidijų Sipavičių. Žinoma, matydavau ir daugiau muzikantų. Prisimenu, dar šešerių-septynerių sėdėdavau tėčiui ant kelių ir su susidomėjimu stebėdavau Stasio Povilaičio pasirodymus. Aš viską mačiau, viskuo domėjausi. Vėliau, kuomet pradėjau mokytis džiazo, man tik ši muzika patiko. Niekuomet negalvojau, kad reikės dainuoti „makaronus“ (šypsosi).
- Kodėl pradėjote dainuoti apie makaronus?
- Viskas gyvenime taip susidėliojo, kad teko apsistoti ties komerciškesne muzika. Norėjosi šiek tiek geriau gyventi... Vis tiek, galiu pasakyti, kad dabar darau, tai, ką noriu.
- Bet džiazo koncerto surengti dabar neatsisakytumėte?
- Savo malonumui tai ir veikiu. Galiu sau leisti.
- Gerbėjai norėtų jus išvysti tokiame amplua.
- Tai ir pamatys. Tapęs seneliu, galiu sakyti, kad turiu viską, apie ką svajojau...
- Tiesa, didžiulė laiminga šeima, sėkminga muzikanto karjera, populiariausia Lietuvos muzikinė kompanija „Zuzi records“. Gal galite prasitarti, kaip jūsų gretose atsiranda nauji darbuotojai?
- Dažniausiai ateina atlikti praktikos ir geriausieji pasilieka. Kalbant apie atlikėjus... Svarbiausias atrankos kriterijus – profesionalumas. Nesvarbu kam muzika būtų skirta – miestui ar kaimui.
- Bene ryškiausia jūsų kompanijos narė šiuo metu – Eglė Jakštytė. Atlikėjos sceninė išvaizda yra unikali. Kas jai kuria įvaizdį?
- Ji pati puikiai nusimano. Visų atlikėjų kostiumus prieš koncertus apžiūriu, o Eglės – nė neklausiu. Žinau, kad ji turi nuostabų skonį. Net muziką pati pradėjo rašyti, nors kai prisijungė prie „Zuzi“ nė natų nepažinojo. Eglė be galo norėjo tapti profesionalia muzikante ir nusprendė baigti mokslus. Labai gabi mergina, su ja turime mažiausiai problemų.
- O kurie iš muzikantų sukelia daugiausiai problemų?
- Tie, kurie yra įpratę būti aptarnauti... Operos solistai. Jiems net kostiumus reikia paduoti. Žinoma, jie profesionalai ir savo darbą atlieka puikiai. Muzikantų visuomet reikalauju kokybės. Prašau neversti manęs jų varinėti. Visi žinome ko susirinkome – dirbti ir gaminti tik gerą produktą.
- Neretai koncertuojate su žmona... Koks jausmas dainuoti greta antrosios pusės?
- Man su ja lengviau koncertuoti... Kuomet scenoje aš vienas – žinau, kad visa atsakomybė griūna man ant pečių. O kuomet ji šalia – mes komanda. Scenoje vienas iš kito labai daug reikalaujame. Būna koncertuodami ir užpykstame vienas ant kito, Irena kumšteli – „Neišsiduok prie visų“.
- Kokia dažniausiai pasitaikanti to priežastis?
- Mes abu žodžius pamirštam. Tačiau paimprovizuoti mums nėra bėda.
- Scenoje visuomet atrodote ryškiai... Ar ieškodamas drabužių renkatės prabangias parduotuves?
- Ne... Rinkdamiesi drabužius į prabangą dėmesio tikrai nekreipiame. Kaip ir dauguma lietuvių, apsiperkame ne Lietuvoje – čia per brangu. Dažniausiai drabužių atsivežame iš šalių, kuriose koncertuojame. Neretai tenka apsipirkinėti Amerikoje. Ten – pigiausia. Parsivežus iš JAV, jei kažkas netinka, negaila ir išmesti. Išeini pasivaikščioti po parduotuves ir per kelias valandas gali šešis lagaminus pirkiniais užpildyti. Štai mano žmona apėjusi visas parduotuves gali ir nieko nerasti.
