Pastarųjų kelių savaičių žinutės: Coca-Cola bus pilstoma nebe Lietuvoje, o Lenkijoje; susijungę bankai būstinei pasirinko ne Lietuvą – padvelkė šermenų nuotaikomis. Puiki proga prisiminti keletą svarbių dalykų.
Įmonės atėjo, įmonės gali ir išeiti
Šiaip technologijų laikais, o ypač gyvenant Europos Sąjungoje, kai kurios įmonės gali nesunkiai persikelti iš vienos šalies į kitą. Tai, beje, ir yra kapitalo judėjimo laisvė, viena kertinių ES vertybių. Žinoma, įmonės nepriima tokių sprendimų iš užgaidos ar pernakt. Tačiau jei situacija šalyje negerėja, arba kitose šalyse gerėja greičiau nei pas mus – po kurio laiko įmonės gali ir išsikelti. Informacinių technologijų, paslaugų centrai, mokantys neprastus atlyginimus, taip pat gali nuspręsti pasitraukti.
Dar daugiau, gali pasitraukti ne tik „atėjusios“, bet ir lietuviškos įmonės. Verslo emigracija yra labai paprastas atsakymas prastiems valdžios sprendimams. Yra požymių, kad šis procesas per pastaruosius šešis metus yra suintensyvėjęs. Lietuvos įmonių investicijos į Olandiją ar Kiprą, t.y. šalis, kurios šiaip jau nėra didelės prekybos partnerės, turėtų priversti suklusti mąstančius apie šalies patrauklumą.
Mažos šalys turi būti greitos
Jei kalbame apie verslo sąlygas, kurios priklauso nuo politinių sprendimų (pvz., Darbo kodeksas), tai įstatymą galima priiminėti kad ir dešimtmetį, teisintis, kad dabar – netinkamas politinis sezonas ir t.t. Bet verslas neturi laiko laukti. Jis eis ten, kur sprendimai priimami greičiau.
2014 m. įmonės, perkėlusios stambius verslus iš vienos šalies į kitą, įvardijo svarbiausias to priežastis. Rinkos dydį ir vietą įvardijo kaip svarbiausią priežastį. Tačiau trečia svarbiausia priežastis, kodėl verslai perkeliami iš vienos šalies į kitą – verslo sąlygos. Tai aiškiai parodo ir konkurencingumo receptą Lietuvai. Jei esi mažas, neturi didelės ar turtingos rinkos, privalai užtikrinti, kad verslą kurti mažoje šalyje būtų paprasta. Priešingu atveju turi visus mažos šalies trūkumus ir nei vieno privalumo.
Šitą svarbu įsisąmoninti ir iškalti kietame granite. Lietuvai neužtenka, kad pvz. Verslo reguliavimas būtų panašus į kitų didesnių ar turtingesnių šalių. Jis turi būti laisvesnis, protingesnis, o valdiški sprendimai priimami greičiau. Čia panašiai kaip mažam krepšinio žaidėjui – neužtenka baudas mėtyti taip pat vidutiniškai, kaip „centrui”. Norint varžytis su didesniais, reikia būti taiklesniam, greitesniam, šoklesniam.
Ginčai dėl Darbo kodekso neturi prasmės, jei nėra darbo
Taisyklės, kuriomis žmonės gali dirbti ir kurti yra viena iš esminių taip vadinamų sąlygų verslui. Tad Darbo kodeksas čia yra svarbus. Nežinau, ar Coca-Cola pasitraukimas yra tiesiogiai susijęs su mūsų pasenusiu DK. Bet situacijos, kuomet įmonės pasitraukia ar užsidaro, parodo, kad galima turėti kokį nori tik Darbo kodeksą, jei nebus kur dirbti, tai visos darbuotojo „apsaugos“ yra nieko vertos.
Žiūrint plačiau, geriausia darbuotojo apsauga yra jo kvalifikacija. Flexicurity, t.y. lankstumo ir saugumo kombinaciją, užtikrina darbuotojo kvalifikacija ir palanki ekonominė aplinka. Paprastai tariant, jei esi samdomas darbuotojas, tai tavo įgūdžiai ir reputacija yra tavo vizitinė kortelė ar draudimo polisas, t.y. saugumas. Tačiau šalia reikia ir palankios ekonominės situacijos. Gali būti labai geras specialistas, bet jei šalis išgyvena ekonominę krizę, tai lankstumo, t.y. pasirinkimo, kur dirbti gali ir nebūti.
Spėju, kad ir Alytaus atveju atleistų darbuotojų ateitis priklausys nuo jų pačių sugebėjimų ir, kiek įmonių bus pasiruošusios juos įdarbinti, kokį atlyginimą mokėti ir t.t. Darbo kodeksas jiems niekuo nepagelbės. O jei kitose šalyse dėl lankstesnių sąlygų darbuotojams ir darbdaviams bus daugiau galimybių susitarti – gal net ir pakenks.
Viena kregždė – ne pavasaris. Bet šis posakis galioja tiek liūdint dėl išėjusių, tiek džiaugiantis dėl atėjusių įmonių. Jei kažkam iš tikro rūpi, kad Lietuvoje uždirbtume daugiau, receptas yra paprastas – daugiau įmonių, daugiau investicijų. Veiksnius, kurie tam trukdo (pvz., pasenę įstatymai) – pašalinti.
