Valdemaras Tomaševskis tvirtina, kad lietuviai, o ne lenkai, Vilnijoje turi integruotis. Lietuviai čia atvažiavo. Čia – lenkų žemė. Jie čia visada gyveno. Ar jis teisus?
Mokslininkai neabejotinai įrodė baltų kilmės hidronimijos (upių ir ežerų pavadinimų) išplitimą dideliuose plotuose į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos ir Latvijos. Lietuviai gyveno tų plotų viduryje, kitų baltų genčių apsuptyje. Todėl jie išlaikė labai daug senosios indoeuropiečių kalbos elementų. Su lenkais jie tada nesisiekė, skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginis kontaktas tarp lietuvių ir lenkų atsirado vėliau, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino. Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Jos paplitimą nulėmė tragiški Lietuvos įvykiai XIV amžiaus antrojoje pusėje. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos vainikavimas Lenkijos karaliumi davė impulsą Lietuvos polonizacijai, kuri po to visą laiką stiprėjo. Todėl ir dabar lenkų kalba sudaro salas lietuvių kalbos plote, kurios nesiekia lenkų teritorijos.
Sulenkinti lietuviai paliko ryškius pėdsakus šiaurės rytų Lenkijoje – vietinėje lenkų kalbos tarmėje ir vardyne. Tai ištyrė lenkų kalbininkai. Man parūpo ištirti lietuvių kalbos elementus to krašto dabartinių gyventojų pavardėse. Tai buvo padaryta ir rezultatai išdėstyti dviejose nedidelėse knygose: vienoje – Suvalkų ir Augustavo krašto pavardėse (išleista 2010 m.), antroje – buvusios Balstogės vaivadijos (panaikintos 1998 m.) pavardėse (išleista 2011 m.).
Dabar tiriamos vietinių (ne atvykėlių) Vilnijos gyventojų pavardės. Tų gyventojų sulenkinimo procesą aprašė lenkų kalbininkė Halina Turska. Nuėmus pavardžių lenkišką apvalkalą (fonetiką ir slaviškas priesagas) lieka gražūs seni lietuviški asmenvardžiai, iš kurių tos pavardės padarytos. Pavyzdžiu tebūnie asmenvardžiai, kuriems pradžią davė vilkas. Vilko vardą turėjusio žmogaus sūnų lietuviai vadindavo Vilkaitis. Toks pavadinimas išliko dabartinėse lenkiškai kalbančių žmonių pavardėse Vilkoit ir Vilkoic. Sūnaus pavadinimai būdavo daromi dar su priesaga -onis, taigi Vilkonis, išlikęs sulenkintoje pavardėje Vilkanec (priesaga -onis buvo sistemingai keičiama į -anec). Vardo Vilkas mažybinė forma Vilkelis išliko sulenkintoje pavardėje Vilkel. Dar plg. Vilkin – iš lietuvių Vilkinis ar Vilkýnas (reiškė irgi Vilko sūnų), Vilkiš – iš Vilkišius ir kt.
Tokių pavardžių galima nurodyti labai daug, tiesiog šimtus. Kokia nesąmonė būtų lietuviškas, tik sulenkintas, pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis, kaip reikalauja lenkai, juolab, kad asmenvardžiai, iš kurių padarytos sulenkintos pavardės, atspindi didingą Lietuvos senovę. Tie asmenvardžiai labai įdomūs ir daug pasakantys apie krašto praeitį.
Šypseną kelia V. Tomaševskio siūlymas nueiti Vilniuje į senas kapines, esą ten vien lenkiškos pavardės. Betgi jos niekuo nesiskiria nuo aptartų „vilkinių“ pavardžių. Paminklų užrašuose skaitome: Malwina Adomajcis, Janina Awiżen, Franciszka Burblis, Helena Giedrys, Janina Grażul, Wincenty Jodagalwis, Adolf Mazgel, Dominik Pumpuć... Išimtį sudaro atvykusių iš senųjų Lenkijos žemių (ne vėliau sulenkintųjų) pavardės. Jos visai kitokios. Beje, taip senose kapinėse yra ne tik Vilnijoje, bet ir kitur Lietuvoje. Negi V. Tomaševskis nežino, kad iki 1918 m. lietuvių pavardės buvo rašomos lenkiškai.
Pasirodo, V. Tomaševskis nėra susipažinęs su savo gimtojo krašto istorija. Priešingu atveju – jis sąmoningai ar nesąmoningai meluoja. Juk Vilnijos „lenkai“ – tai Pilsudskio ir Želigovskio įvykdyto Lietuvos sostinės Vilniaus atplėšimo nuo Lietuvos padarinys. To neįmanoma paneigti. Turime gerbti žmonių tautinius jausmus, bet nevalia jiems meluoti.
