Kas geriau šaltą ir niūrią žiemą, jei ne kultūrinio alkio malšinimas jau įsibėgėjusiame kino festivalyje „Žiemos ekranai“? Prancūzų kultūros centro kuruojamas renginys nebe naujokas – šiemet vilniečiai džiaugiasi jau penktus metus pasirodančia gerų filmų doze.
Daugiareikšmis pavadinimas
Pavadinimas „Žiemos ekranai“ nėra toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti. Renginio koordinatorė Jurga Stakėnaitė pasakojo, kad suprantantys pancūzų kalbą pastebės žodžių reikšmių žaismą, kurio, deja, nepavyko perteikti lietuvių kalboje. Antrasis vertimas galėtų būti ne žiemos, o įvairūs, skirtingi ekranai, kuris daug labiau atskleistų festivalio idėją – parodyti daug įvairių filmų, galinčių patenkinti net išrankiausią skonį.
Atrinkti filmai turi atitikti keletą pagrindinių kriterijų. Pasak J. Stakėnaitės, organizatoriai nusprendė rodyti dviejų rūšių darbus – retrospektyvinius ir naujuosius. Naujas nebūtinai reiškia tą, kuris neseniai sukurtas. „Apsibrėžėme, kad, pavyzdžiui, 3 metai yra maksimalus išleidimo laikotarpis”,- dalinosi detalėmis renginio koordinatorė.
Dominuoja dramos
Repertuare stengiamasi pateikti žanrų įvairovę, tačiau atsivertę filmų programą pastebėsime, kad dažniausiai sutinkama klasifikacija – drama. Kiti skirstymo vienetai vėlgi su dramos prieskoniu – biografinė, romantinė, komiška drama, melodrama. Tie, kam to negana, turi šansą pamatyti miuziklą, romantinę komediją ar komediją. Dalis repertuaro yra visiems gerai žinomų režisierių, kiti – debiunantų darbai. Auditoriją stengiamasi supažindinti su dėmesio vertais autoriais – nauji jų kūriniai kaskart įtraukiami į programą.
Susiduriamama ir su problemomis
Pasirodo, ne visi filmai, kuriuos norėta įtraukti į programą pasiekė žiūrovų akis. Buitinės, finansinės problemos sutrukdė gauti keletą juostų. Tačiau tai nereiškia, kad spragas užpildė prastesni filmai. „Programą sudaro tik tie filmai, kuriems pritaria visa komanda“, - pridūrė J. Stakėnaitė. Kadangi festivalio moto nėra parodyti naujausius prancūzų darbus, organizatoriai nenusimena – norimi filmai iškart įtraukiami į kitų metų programą ir anksčiau ar vėliau pasieks Lietuvos kino teatrus.
„Šis kino festivalis yra po prancūzų kultūros centro sparnu, - pridėjo festivalio koordinatorė, - tad, priešingai nei saviveikliniai renginiai, susiduria su mažiau porblemų“. Nors „Žiemos ekranus“ ir remia Prancūzijos valstybė, sunku rasti pakankamai rėmėjų Lietuvoje. Organizatoriai džiaugiasi, kad dažnas, negalėdamas paremti finansiškai, daro įvairių nuolaidų ar suteikia kažką nemokamai.
Asmeniniai liudijimai
Norėdama sudaryti nuomonę apie prancūzų dvasia kvepiantį festivalį, apačioje pateikiu subjektyvias recenzijas iš pirmųjų aplankytų filmų.
„Diena, kai Dievas išvyko“ - naujojo kino klasei atstovaujanti psichologinė drama, sukurta 2009 m. Siužetas aiškus – tutsė iš Ruandos slapstosi miške, nes šalyje vyksta masiniai šios genties žudymai. Tačiau didysis veiksmas vyksta ne ten, kur pokši šautuvai, o jaunos moters širdyje. Vaikų mirtis, nuolatiniai slapstymaisi miške ir keistas nepažįstamasis – likimo posūkiai, darantys šį filmą kiek įdomesnį. Deja, filme itin mažai dialogų, tad nemažai tuščių vietų reikia užpildyti pačiam žiūrovui. Jaunosios Žaklinos prieštaringas elgesys ir nesibaigiantis skausmas lydi viso filmo metu. Ruandos genocido tema sukurtas ne vienas filmas, bet šis laikomas emocionaliausiu ir intymiausiu debiutu. Moters kova su smurtu, skausmu ir vienatve – šio filmo vinys.
Sausio 25-ąją jauki kino centro „Skalvija“ salė buvo pilnut pilnutėlė. 1959 m. pastatyta romantinė drama „Hirosima, mano meile“ – senųjų klasikos filmų atstovė; retrospektyvinis režisieriaus Alaino Resnais darbas, pelnęs jam šlovę ir pripažinimą. Du pagrindiniai veikėjai – rafinuota prancūzė aktorė ir formaliai atrodantis japonų architektas. Ne tik atstumas trukdo karštai įsiliepsnojusiems jausmams – abu herojai vedę, bet ne ekrane jausmus liejančių personažų dabartis yra svarbiausia. Dėmesys skiriamas karo atskleidimui per asmeninę patirtį bei psichologinei meilės analizei. Filmo pradžioje blykstelėjusios Hirosimos aukų vaizdai yra tik įžanga, vargiai susijusi su pagrindine siužeto juosta. Tai juodai balta meilės istorija, kurią žiūrovas tarsi stebi pro rakto skylutę.
Ir kas gi vyko „Praėjusiais metais Marienbade“? 1961 metais pastatytas filmas man liko paslaptis. Nors ir žavėjo prabangūs vaizdai, architektūros statinių ir puošnių žmonių derinys, laiko eiliškumo stoka, nuolat besikartojantys dialogai, daug ir ne visiškai išbaigtų personažų, pavertė filmo supratimą išties komplikuotu. Paslaptis, klaidi meilės istorija ir jos persekiojimas, vyro sąmonės bandymas sugrįžti ir susigrąžinti kažką prarasto. Scenų išdėliojimas, vaizdų kaita primena sapną. Užburtas dvaras, kurio niekaip nepavyksta palikti tarsi įrėmina visą veiksmą vienoje pusiau uždaroje erdvėje – kambariai, koridoriai bei dvaro sodas.
Filmo „Hadevičė“ jaunoji aktorė Selina jaučia kūnišką meilę Dievui. Nepaisant keistai skambančio fakto, filme netrūksta ir daugiau abejonių keliančių scenų. Teroristiniai veiksmai, kuriais mergina tikisi parodyti meilę ir atsidavimą Dievui, pareikalavo nemažai aukų, tačiau katalikei Selinai tai nesukėlė didelių emocijų. Be to, filmo pabaigoje paaiškėja, kad kelis kartus ekrane pasirodęs mūrininkas gali būti tikras Jėzus. Filmas taip pat nagrinėja ir vaiko bei tėvų atšalimo problemą, tačiau problemos sprendimo būdai nenurodomi. Žinoma, nepaisant neatsakytų klausimų, žiūrovai mėgaujasi centrinio Paryžiaus bei užmiesčio gamtos kontrastingais vaizdai, autentiška muzika.
Galiausiai, sausio 28-osios vakarą sužavėta nekukliu apdovanojimų sąrašu pasidaviau dar vienai prancūziškai pagundai – 2008 metais sukurtai biografinei dramai „Serafina“. Pirmo Pasaulinio karo akivaizdoje nedideliame Prancūzijos priemiestyje gimsta menas. Grubiai atrodanti namų tvarkytoja Serafina – gamtos ir žmogaus ryšio pavyzdys. Įkvėpimo besisemdama žiūrėdama į ošiančią pievą ar upės srovę, moteris sunkiai dirba, kad galėtų įsigyti tapybai reikalingų priemonių. Nors jos paveikslai dvelkia vaikišku naivumu ir formų abstrakcijomis, dėmesį labiau traukia jos pačios požiūris į save kaip menininkę. Nelauktai užsimezgusi draugystė su meno kritiku Vilhelmu buvo tik stimulas kūrybai vešėti. Bandyta atskleisti dar keletą veikėjų, tačiau daugiau nei dvi valandas trunkantis seansas akis prikausto prie Serafinos. Nelaukta pabaiga verčia dar ilgokai pamąstyti išėjus iš kino salės.
Nors festivalis „Žiemos ekranai“ baigiasi vasario 7 d., tačiau vilniečiai jau turėtų suskubti: paskutiniai seansai „Skalvijos“ kino centre uždaromi šį sekmadienį. Kaip teigė organizatoriai, į tokius renginius eina ne tik neabejingi bet kokioms prancūzų kultūros apraiškoms, bet ir kitų šalių menui atviri įvairaus amžiaus žmonės, išperkantys beveik visus bilietus.
