Kredito suvaržymas pasaulyje pagaliau padarys Baltijos valstybių ekonomikose tai, ko jų politikai niekaip neįstengtų.
Taip apibūdinta prieš keletą dienų pasirodžiusio vieno straipsnio apie mūsų ūkį pagrindinė idėja.
Prieš mėnesį šioje svetainėje rašėme, kad pasaulio ekonomikos „denis krypsta“. Prieš savaitę vienas britų laikraštis („The Times“), tarsi įsijungdamas į diskusiją, įspėjo skaitytojus, kad jei politikai švaistosi patikinimais, kad „nėra jokio reikalo judėti arčiau gelbėjimosi valčių“, tai publikai labai pravartu negaišuojant pasitikslinti, kur vis tik tos valtys laikomos.
Kartą jau peržiūrėjęs daugumos pasaulio šalių ekonomikos augimo prognozes, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) prieš porą savaičių tai padarė antrąsyk. Pasaulio ekonomika 2008 m. augs ne 4,4 proc. bet 4,1 proc. Ir JAV ekonomika sulėtės ne iki 1,9 proc., tarsi atsiprašinėja TVF, bet iki 1,5 proc. Analogiškai ir eurozonos ūkio augimas bus ne 2,1, bet 1,6 proc.
Žinia, antrarūšių būsto paskolų krizė sukėlė didžiulius nuostolius bankams, padidėjo įtampa tarpbankinių paskolų rinkoje, kreditai pabrango ir tai ima stabdyti visuminę paklausą bei ūkio plėtrą.
Antra, jau treti metai didėja energetikos išteklių, metalų bei kai kurių žemės ūkio produkcijos rūšių kainos. Gamybos sąnaudos pabrangsta, tai sukelia kainų kilimą.
Trečia, jau nuo mūsų, Europos, kalno žiūrint, nesibaigia euro kurso kilimas. Visas eksportas iš ES – o jis milžiniškas – dėl to dar papildomai pabrangsta.
O tos „gelbėjimo valtys“ – tai kur ir kokios?
Šiandien jų keletas. Pirma, mažinti visuminę paklausą, keliančią kainas viduje ir didinančią einamosios sąskaitos deficitą. Antra, daug rimčiau susirūpinti darbo našumo didėjimu realiojoje ekonomikoje, kad mūsų eksporto prekių konkurencingumas nesumažėtų. Trečia, iš esmės pergalvoti valstybės išlaidų politiką ir kryptis, nes tikrai ateina prastesni laikai ir su gigantiškų stadionų statybomis, naujų ambasadų steigimu, valdininkų algų kėlimu ir kitokių išlaidų didinimu mūsų „drąsios“ šalies įvaizdžio labui („kelių ereliai“, kuriuos ėmėm sodint į dabokles, yra, jų giliu įsitikinimu, „drąsūs“ vairuotojai) galim pražiopsot nepalyginimai svarbesnius dalykus.
Lietuvos ekonomikos analitikų nelabai paisoma, todėl pravartu pasiklausyti, ką sako kitų šalių mūsų ūkį nagrinėjantys žmonės. Prieš keletą dienų viename interneto leidinyje („Transitions On Line“) pasirodžiusiame straipsnyje rašoma: „Jau eilę metų ekonomistai perspėja, kad perkrautoms Latvijos, Lietuvos ir Estijos ekonomikoms gresia perkaitimo pavojus ir jos turi trauktis iš pavojingos zonos.“
Buvęs Lenkijos centrinio banko valdytojas garsusis L.Balcerowiczius mandagiai formuluoja tą patį: „Sveikintume tam tikrą augimo sulėtėjimą [visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse – J.Č.], ypač Baltijos valstybėse, kurios plėtojasi sparčiausiai.“ TVF Vidurio Europos ir Baltijos šalių skyriaus vadovas Ch.Rosenbergas niurzglesnis: „Baltijos valstybės jau kuris laikas pažeidžiamos. Apie tą visą perkaitimo istoriją kalbame jau eilę metų, o padėtis tik blogėja. Keistu būdu globalinis kreditų suvaržymas jiems yra gėris, nes sukels būtiną plėtros sulėtinimą.“
Ekonomikos perkaitimą rodo nesiliaujanti sparti infliacija, o ši, savo ruožtu, tolina perspektyvas Baltijos šalims įsivesti eurą. Nebus euro, ims kitaip galvoti užsienio investuotojai, dabar gan drąsiai (ypač tai pasakytina apie užsienio bankus) gabenantys kapitalą į tas šalis, tikėdami jų valiutiniu ir finansiniu stabilumu, nes netrukus ten cirkuliuosiąs euras.
Pagrindinis būdas pristabdyti infliaciją ir sumažinti einamosios sąskaitos deficitą – tas dvi mūsų tvaresnio augimo grėsmes - yra sulėtinti ūkio plėtrą.
Vyriausybė neišdrįso to daryti. Nes Vyriausybė turi būti tik gera, o ypač artėjant rinkimams. Todėl net pašėlusio ekonomikos augimo laikais mes sugebėjom sudaryti antilogišką biudžetą (deficitinį !), dar paspartinti vartojimą mokesčių mažinimu (kai atlyginimai auga triskart sparčiau už darbo našumą) ir, natūralu, susilaukti iš tarptautinės kredito reitingo agentūros Standard and Poor‘s degradavimo į mažiau patikimas valstybes (agentūra paaiškino, kad Lietuvos fiskalinė politika buvo pagrindinė priežastis nustatyti jai nestabilesnį įvertinimą).
Ne kaip einasi ir mūsų likimo broliams. „Danske bank“ analitikai niūriausiai vertina Latvijos situaciją. Iš tiesų – sausį infliacija pasiekė, lyginant su pereitų metų sausiu, 15,8 proc. Atitinkamai sparčiai kyla ir atlyginimai, todėl stambi griūtis Latvijoje vargu ar išvengiama. Danų analitikų manymu, abejotinu tampa ir lato stabilumas, grėsmė kyla ir bendram šalies finansiniam ir ekonominiam stabilumui. (Beje, einamosios sąskaitos deficitas Latvijoje pasiekė stulbinantį lygį – bemaž 25 proc. BVP. Lietuvoje jis „tik“ 13,2 proc.).
Iš esmės viskas taip pat, tik švelnesne forma, vyksta ir Estijoje, su ta pastaba, kad ūkio plėtra ten jau ženkliai sulėtėjo. Išnyko ažiotažas nekilnojamojo turto rinkoje, kreditas brangsta, išorės veiksniai taip pat neigiamai veikia ekonomikos augimą. Pastarąjį metų ketvirtį BVP Estijoje padidėjo jau tik 4,5 proc.
Lietuvoje BVP ketvirtą ketvirtį padidėjo dar daug – 7,9 proc., tad infliacija su visu savo destabilizuojančiu poveikiu ekonomikai neturėtų lėtėti ir šį pusmetį. Todėl destabilizavimo grėsmė kyla ir virš mūsų ekonomikos.
Taigi, rinkimus sutiksime dar gan sparčiai augant atlyginimams (šįmet jie dar gali didėti sparčiau už kainas), toliau kils ekonomika, ir visa ta bjaurastis su kredito reitingų smukimais, užsienio investicijų srauto menkėjimu, lėtėjančiais augimo tempais, stagnacija ir sustiprėjusiu publikos nepasitenkinimu, podraug su naujų „gelbėtojų“ iškilimu, suklestės, bet jau beveik tikrai, po rinkimų. Nebent, kaip parašėme šios teksto pradžioje, kredito sąlygų sugriežtėjimas (juolab kad mes patys savo pinigų politikos neturim ir kredito nevaldom) normalizuos mūsų ūkį dar iki patiems jo vairininkams išsiblaivant.
