O tada žmonės juos palieka likimo valiai. Tokia istorija nutiko ir Šiauliuose – priemiesčio sodybos gyventojai sulaukė neišskridusios gulbės – paukštis nes snapu pasibeldė į langą ir pareikalavo įprasto davinio – batono.
Netoli Šiaulių sodyboje gyvenanti Aleksandra rodo, kokį netikėtą įnamį gavo prieš kelias dienas. Iš kažkur kieme atsirado gulbė ir nė nemano iš čia trauktis. Pavaryta atsitūpė į balą kieme ir, akivaizdu, laukia žmonių pagalbos. Tai vos nesibaigė tragiškai.
„Buvo bala, įlipo į tą balą, naktį -7 laipsniai, ir prišalo baloj. Kojos kruvinos buvo. Su sparnais plasnojo, kol atsiplėšė. O dabar po langu būna“, – sako sodybos šeimininkė Aleksandra.
Kiek patupėjusi gulbė išalko. Tada paprašė pietų – ištiesė kaklą ir per langą žvelgė į žmonių virtuvę – gal ko gaus. „Atėjo, kaimynei į langą pabeldė su snapu, kai galvą iškelia, tai virš lango. Pasiekia per langą lesti. Duodu batono“, – sako Aleksandra.
O gulbė išranki. Lesa tik skaniausius kąsnelius. Į grūdus nė nesidairo – duok pyrago. „Su kaimyne lesinam abi. Perkam bulką. Vakar 4 parnešėm, šiandien atidavėm paskutinę. Ir kaimynė lesina ir aš. Davėm grūdų nelesa, tik batoną. Kruopų nenori lesti. Davė kaimynė kiaulėm virtų bulvių, paknebeno ir nupurtė snapą“, – tikina sodybos šeimininkė.
Iš tokio paukščio elgesio gamtininkė Inga spėja, kad tai per vasarą visų lesinta gulbė, kuri ir nuo gamtinio maisto atprato ir susirasti jo nebemoka. Žodžiu, paukščiui padaryta kiaulystė – kol buvo šilta, visi ją lesino, kai atšalo – paliko likimo valiai.
„Jeigu gulbė yra jauki, nebėga nuo žmogaus, tai galima įtarti, kad ji ar laikyta nelaisvėje, gal maitinta žmonių. Žmonės būna patys kalti, kad jas maitina. Gulbės nutunka ir nebeišskrenda“, – tikina gamtininkė Inga Vasiliauskienė.
Ir ką dabar daryti? Gamtininkų centras kelioms dienoms galėtų paimti gulbę. Ilgesnis laikas karantine ją visai sužlugdytų – narve dingtų bet kokie gamtiniai įgūdžiai. Tai prašoma, kad Aleksandra ją palaikytų – dieną kieme, naktį tvartelyje.
„Žiemos metu reikia pagloboti tą paukštį, jei šalčiai suspaus, tai gali liūdnai baigtis. Greičiausia ji buvo globota žmonių. Nei vienas laukinis gyvūnas nejaukintas neis prie žmogaus“, – sako gamtininkė.
Aleksandra tikisi, kad specialistai paukštį paims. Jeigu ne – uždarys tvartelyje. „Nuvarysiu į tvartą tegul būna. O ką reikia daryti? Juk gaila, sušals. Išmaitinsit? Ubagais gal neišeisim, kartu maitinsim. Ką daryti, gaila paukščiuko“, – tikina Aleksandra.
Tokios istorijos su išskristi turinčiais paukščiais kartojasi nuolat – nemąstantys žmonės per vasarą tiesiog pasigrožėjimui juos lesina. O atėjus žiemai meta likimo valiai. O paukščiai šąla ir laukia batono – kurio, kaip žinia, gamtoje nėra.
