Ne, gerbiamieji, aš nejuokauju. Visai rimtai klausiu visų pirma tų, kuriems vis dar ramybės neduoda Vilniuje atstatomi Valdovų rūmai. O tokių Lietuvoje nemažai, intelektualų gal net dauguma. Spėju, bent du trečdaliai Lietuvos intelektualų – prieš Valdovų rūmus. Aš jiems nepritariu, o šią silpnybės akimirką prisipažinsiu: prie Rūmų statybos šiek tiek prisidėjau ir, jei galėčiau, prisidėčiau daugiau, nes šiam sumanymui visiškai pritariu.
Bet, būdamas kavoliško sukirpimo liberalas, ne tik toleruoju kitaip šiuo klausimu galvojančiųjų mintis, bet ir džiaugiuosi, kad jie gali jas reikšti. Tačiau nuomonė ir mada – du skirtingi dalykai. Todėl pirmiausia...
Pora žodelių apie madas
Ne apie tas madas, kurios diktuoja, kokio pločio kelnes turėsime mūvėti kitą rudenį ar kurioje sijono pusėje bus iškirpa. Ir ne apie brangiausią politiko žmonos suknelę kitame Vienos baliuje. Mane (ir turbūt ne mane vieną) gerokai erzina lietuvių spaudoje šiuo metu madinga tendencija savo nepritarimą ar net pasišaipymą iš pritariančiųjų Valdovų rūmų statybai išreikšti vienu sakiniu. Ir tą sakinį įterpti į straipsnį ar kalbą tema, nieko bendra neturinčia su Valdovų rūmais ar apskritai su istorinio paveldo traktavimu. Skaitai, pavyzdžiui, straipsnį apie minimalizmo įtaką šiuolaikinei lietuvių muzikai ir staiga, nei iš šio, nei iš to, autorius tau tėškia nuo kito kompozitoriaus nuplagijuoto kūrinio palyginimą su Valdovų rūmų atstatymu. Po to ir vėl apie muziką.
Kodėl tokie dalykai erzina? Visų pirma todėl, kad vienu sakiniu neįmanoma argumentuoti, kodėl tuo klausimu manau taip, o ne kitaip. Diskusijos tokio „vieno sakinio intelektualizmo“ sąlygomis tampa neįmanomos. Norom nenorom esi priverstas spėlioti, ar tokie vieno sakinio intarpai rodo oponento minties skurdumą, ar tai tik burtažodžiai, turintys priminti kitiems kolegoms, kad jų savininkas – tos pačios intelektualų gildijos narys. O gal tik kandidatas?...
Štai kodėl apsidžiaugiau gruodžio 19 d. „Klaipėdos“ laikraštyje išspausdintu Leonido Donskio straipsniu „Visbis, arba gyvenimas griuvėsiuose“.
Griuvėsiuose žydinčių gėlių filoso?ja
Donskio nuomonė apie Valdovų rūmų atstatymą – visiška priešingybė manajai. Todėl, pamaniau, bus gera proga pamankštinti smegenis, pasiginčyti, kad ir neakivaizdžiai. Tuo labiau kad mudviejų išeities taškas visiškai sutampa. Donskis teigia: „Man griuvėsiai ir Valdovų rūmai visų pirma reiškia mūsų politinės sąmonės būklę“. Man Valdovų rūmų atstatymas taip pat visų pirma yra pilietinio sąmoningumo išraiška. Tačiau, susižavėjęs vieno amerikiečio ?losofo skelbiama griuvėsių estetika, Donskis rašo:
„2004 metais pasirodė amerikiečių ?losofo Roberto Ginsbergo knyga „Griuvėsių estetika“. Joje teigiama, kad griuvėsiai yra universali mūsų moderniosios egzistencijos ir vaizduotės metafora. Ji mums primena, kad kultūros yra mirtingos, kad didingos civilizacijos gali žlugti ir kad ant didingos architektūros griuvėsių gali augti gėlės, tarsi simbolizuojančios gamtos amžinumą ir kultūros laikinumą bei visos žmogaus kūrybos trapumą. (…) R. Ginsbergo knygoje, kurią jis iliustravo savo paties puikiomis fotogra?jomis, ?ksuojančiomis daugelio senovinių kultūrų ir civilizacijų griuvėsius, yra ir, mano akimis, pati įspūdingiausia jo nuotrauka – ji už?ksavo Dachau koncentracijos stovyklos griuvėsiuose pelenų dėžėje pražydusią gėlę."
Mielo bičiulio Leonido straipsnį perskaičius noras su juo polemizuoti praėjo. Jei griuvėsiai jam sukelia estetinį pasitenkinimą, tai kodėl turėčiau jį atkalbinėti. Be to, Leonidas sakosi, kad jam imponuoja Ginsbergo meta?zinis optimizmas. O aš, susidūręs su meta?ziniais reiškiniais, turiu nuleidęs galvą prisipažinti, kad apie tokius dalykus nieko neišmanau.
Dvi priežastys paskatino mane plačiau pacituoti kai ką iš Leonido straipsnio. Viena, tai faktas, kad Lietuvoje dar vis gan nekritiškai priimama viskas, kas ateina iš užsienio, ypač iš Vakarų. Kadangi gyvenu Amerikoje ir šiek tiek jaučiu jos gyvenimo pulsą ir nuotaikas, norėčiau pasakyti, kad pačioje Amerikoje fatalistinė Ginsbergo Griuvėsių estetika pritarimo nesulaukė ir greičiausiai nesulauks. Kai prieš trejetą metų Niujorke buvo baigiama valyti griuvėsius ten, kur buvo teroristų išgriauti du Pasaulio prekybos centro bokštai, apie griuvėsių palikimą niekas net neužsiminė. Nesulaukė didesnio pritarimo ir žuvusiųjų artimųjų siūlymas vietoj buvusių statinių pastatyti tik paminklą žuvusiesiems. Nugalėjo sumanymas atstatyti bokštus tokius pat ar net didingesnius ir įspūdingesnius negu ankstesnieji, kad neliktų įspūdžio, jog teroristai bent šį tą laimėjo. Taip buvo išreikštas labai stipri amerikiečių nuostata, kad tai, kas bus ir ko nebus jų aplinkoje, nuspręs tik patys Amerikos piliečiai. Man atrodo, kad tai neblogas pilietinio sąmoningumo pavyzdys ir mums, lietuviams.
Bus ar nebus Lietuvos sostinėje Valdovų rūmai – tai klausimas, į kurį atsakys ne carai ir jų generolai, o atsakysime mes, Lietuvos piliečiai. Ir būtent dėl to, kad Rusijos carai mums tą galimybę ilgą laiką buvo atėmę, tai dabar mano tautinė savigarba reikalauja, kad trūks plyš, bet Valdovų rūmai sostinėje turi būti.
Kita priežastis, paskatinusi mane pasinaudoti Donskio straipsnio ištraukomis, tai mano paties griuvėsių patirtis, kuri gerokai skiriasi nuo R. Ginsbergo. Ankstyvą 1940 metų pavasarį mūsų pradžios mokyklą nuvežė pasižiūrėti ką tik atgauto Vilniaus. Iš ten vieną popietę nuvežė ir į Trakus. Giliai atmintin įsirėžė ta kelionė, nes gerai žinojau, ką ten rasiu. Juk pats Maironis buvo sakęs, kad ten:
Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštaiTrakų štai garbinga pilis.Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,O ji tebestovi dar vis.
Storesniu šriftu šiame posmelyje išspausdinti žodžiai rodo didelį dvylikamečio berniuko nusivylimą: nestovėjo ten jokia pilis, nei aukštai, nei žemai, buvo tik krūva griuvėsių, apaugusių žole ir piktžolėmis. Gėlės, gerbiamieji, griuvėsiuose pražysta tik tada, kai griuvėsiai nukeliauja į ?losofų knygas…
Kompromisai ar klastotės
Trakų pilies atvejį prisiminiau neatsitiktinai. Mane labai stebina faktas, kad diskusijose už ir prieš Valdovų rūmų atstatymą apie Trakų pilį beveik neužsimenama. O juk praktiškai visi argumentai prieš Valdovų rūmų atstatymą galioja ir Trakų pilies atveju. Juk būtų visiškai logiška, jei tie, kurie reikalauja ne tik sustabdyti tolesnį Valdovų rūmų atstatymą, bet ir nugriauti tai, kas jau pastatyta, siūlytų nugriauti ir atstatytą Trakų pilį. Tačiau tokių balsų negirdėti. Kodėl? Spėju, Trakų pilies atveju visuomenė jau davė savo atsakymą – ir jis labai aiškus. Tai jaučia ir potencialūs Trakų pilies atstatymo priešininkai, todėl šio klausimo ir nebekelia. Manau, kad po 50 metų tokio pat likimo susilauks ir Valdovų rūmų atstatymo kritikai. O „istorijos klastotė“ jų argumentuose tėra desperatiškas pripažinimas, kad diskusija jau pralaimėta, kad rūmų atstatymo jau nebeįmanoma sustabdyti.
Vienu požiūriu Trakų pilies atstatymas yra nelabai malonus ir Valdovų rūmų atstatymo šalininkams. Palaikydami Valdovų rūmų atstatymą, mes tiesiog turime teigiamai vertinti ir Trakų pilies atstatymą. Bet jeigu Valdovų rūmų atstatymas yra didele dalimi buvusio prezidento, dabartinio premjero Algirdo Brazausko politinės valios išraiška, tai atstatyta Trakų pilis išreiškia sovietinės valdžios statytinio Antano Sniečkaus politinę valią. Ir už tai, nors sunkiai, pro sukąstus dantis reikia ištarti jam padėką. Kaip negailestingai likimas kartais sujaukia sąvokas žmogaus galvoje: jei 1941 metais man kas būtų pasakęs, kad už ką nors būsiu dėkingas šitam mūsų tautos išdavikui, tokį būčiau pavadinęs paskutiniu kvailiu. O dabar – net pačiam nejauku…
Tačiau lazda ir vėl atsigręžia kitu galu. Niekas Antano Sniečkaus nekaltina, kad jis, atstatydamas Trakų pilį, klastojo Lietuvos istoriją. Tai kodėl Valdovų rūmų atstatymas yra istorijos klastotė, jeigu Trakų pilies atstatymas tokia klastotė nebuvo? Man atrodo, kad rūmų atstatymo šalininkai gerai žino, jog atstatytas pastatas nebus visiškai toks pat, kaip kad buvo jį sugriaunant, ir yra linkę tai toleruoti. Tai neišvengiamas kompromisas.
Pilys, rūmai ir kitas istorinis paveldas nėra pati istorija. Tai tik priemonės, kurios mums padeda priartėti prie to nepasiekiamo idealo, kurį vadiname istorine tiesa. Atstatyti Valdovų rūmai neleis mums priartėti prie to idealo tiek, kiek leistų nesugriauti Valdovų rūmai. Bet tokio pasirinkimo nėra. Tad ar šia prasme būtų naudingesnė palikta tuštuma arba griuvėsių krūva už kad ir nevisiškai tobulai atstatytą rūmų modelį, kalbant kompromisine terminologija?
Tuose kraštuose, kur yra daug išlikusių pilių, valdovų rūmų, dvarų pastatų, bažnyčių ir panašaus istorinio ar kultūrinio paveldo, tokių pastatų atstatymui keliami ypač dideli reikalavimai. Vokietijoje, pavyzdžiui, pilių yra išlikę tiek daug, kad sugriuvusių pilių atstatinėjimas beveik neturi prasmės, išskyrus labai speci?nius atvejus. Lietuvoje, jeigu sugriuvusių pilių neatstatinėtume, tai jų apskritai neturėtume. Todėl ir Valdovų rūmų atstatymui negalima aklai taikyti Vakarų kraštų reikalavimų, neatsižvelgiant į speci?nes savo krašto sąlygas.
www.akiraciai.lt
