Dar nuo 1994 metais, besirengdama stoti į ES, o nuo 2004 metų – prisijungusi prie tuo metu buvusių 15 valstybių narių, Lietuva nuolat sekė bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pokyčius, teigia LR Žemės ūkio ministerija. Tai esą natūralu, nes istoriškai Lietuva yra žemės ūkio kraštas, kur ir šiandien žemės ūkyje sukurta pridėtinė vertė viršija 4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), žemės ūkyje dirba 6 proc. visų dirbančiųjų, o kaimo vietovėse gyvena 33 proc. visų gyventojų.
Siekdama išlikti modernia politika, BŽŪP turi keistis, rašoma ministerijos pranešime. Pastaruoju metu ji jau tapo daugiau orientuota į rinką (tiesioginių išlaidų atsiejimas nuo gamybos) ir artimesnė aplinkosaugos reikalavimams (kompleksinio paramos susiejimo reikalavimai). Visgi, tokie globalūs iššūkiai, kaip klimato kaita, bioįvairovės ir vandens išteklių apsauga, o taipogi auganti maisto saugos ir gyvulių gerovės reikalavimų reikšmė, sąlygos tolimesnius BŽŪP pokyčius, stiprės jos reikšmė visuomenės gėrybių kūrime. Pasak ministerijos, BŽŪP vaidmuo, norint įveikti naujus iššūkius, nuolatos didės, ypač sparčiai augant maisto ir atsinaujinančių energijos šaltinių pasaulinei paklausai.
Naujos ES narės siekia nebūti diskriminuojamos
Susitikime Paryžiuje emocingos diskusijos vyko dėl parengtos deklaracijos dėl bendrosios žemės ūkio ir maisto politikos ateities. Deklaracijos projekte pateikti pagrindiniai būsimos BŽŪP tikslai: plėtoti Europos maisto modelį, garantuojantį maisto tiekimą, kuris būtų saugus, sveikas, subalansuotas, aukštos kokybės ir visiems prieinamas; suteikti ūkininkams priemones, kurių pagalba būtų galima geriau reaguoti į rinkos signalus ir sukurti sėkmės strategijas kiekvienam sektoriui; daugiau dėmesio skirti aplinkosaugos poreikiams; kolektyvinė atsakomybė būtina kuriant viešąsias gėrybes.
Šie tikslai buvo priimtini visoms susitikime dalyvaujančioms valstybėms narėms. Tačiau, kaip pažymėjo viceministras Aušrys Macijauskas, deklaracijoje neatspindimas siekis nustatant tiesiogines išmokas po 2013 metų atsisakyti sąsajos su istoriniais referenciniais rodikliais.
„Suprantame, jog diskutuojant dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo ES mastu, turi būti atsižvelgta į valstybės narės gamtines/klimatines sąlygas, į bendrą ekonominį išsivystymo lygį, gal net ir tradicijas, tačiau išmokų nustatymo kriterijai neturi būti diskriminuojantys. Lietuva pasisako už tiesioginių išmokų suvienodinimą visose ES šalyse narėse“, - sakė viceministras. Panašias pozicijas išsakius ir kitų naujų valstybių narių ministrams, į deklaracijos tekstą buvo įtraukta nuostata, jog, diskutuojant dėl BŽŪP ateities, ES valstybės narės, nepriklausomai nuo diskusijų dėl ES biudžeto peržiūros, įsipareigoja nuodugniai išnagrinėti tiesioginių išmokų sistemos plėtojimo Bendrijoje galimybes, siekiant suvienodinti tiesioginių išmokų lygius valstybėse narėse. Visų dalyvavusių valstybių narių sutarimu deklaracija buvo patvirtinta.
Lietuvos žemės ūkio politikos prioritetai
Anot ministerijos, kalbant apie BŽŪP ateitį, Lietuva turi aiškią ir nuoseklią viziją ir labai aiškius prioritetus:
Vieninga ES žemės ūkio politika: BŽŪP turi pagaliau tapti iš tikro BENDRĄJA politika, finansuojama tik iš ES biudžeto. Paskutiniai metai labai gerai pademonstravo, kad skirtingos valstybės susidūrė su skirtingomis krizės pasekmėmis ir tai buvo gera pamoka, parodanti, kad integracija ir konvergencija Europoje kol kas nėra pakankama. Vieninga BŽŪP tikrai užtikrintų, kad bent jau ateityje ir bent jau žemės ūkio sektoriuje tokių žiaurių krizių galėtume išvengti. Aišku, pagrindinis vieningos BŽŪP tikslas yra aprūpinti piliečius aukščiausios kokybės maistu, o gaminant šį maistą butų tausojama aplinka ir rūpinamasi gyvūnų gerove.
Tiesioginė parama: Po 2013 m. tiesioginės išmokos turi išlikti, tačiau nustatant paramos lygį reikėtų atsisakyti sąsajos su istoriniais referenciniais rodikliais. Suprantame, jog diskutuojant dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo ES mastu, turi būti atsižvelgta į valstybės narės gamtines/klimatines sąlygas, kitus subjektyvius kriterijus. Tačiau dauguma argumentų, dėl kurių iki šiol išmokų dydžiai smarkiai skiriasi, šiandien jau nebeaktualūs. ES turime vieningą ir laisvą darbo rinką, žaliavų kainos jau seniai yra vienodos, vienodi mokesčiai, vienodi gamtosauginiai ir gyvūnų gerovės reikalavimai. Tai, apie ką kalbėjome 2002 metų rudenį, yra smarkiai pasikeitę, todėl turime naujoje šviesoje pažiūrėti į šį iššūkį.
Tolimesnė rinkos reguliavimo priemonių peržiūra ir supaprastinimas: būtina peržiūrėti esamus rinkos reguliavimo instrumentus, kad po 2013 m. jie veiktų kaip rinkos stabilumo garantas (safety net), susiklosčiusius nepalankiai situacijai rinkoje. Nemanome, kad reikėtų atsisakyti intervencinių pirkimų, nes jie vis dar yra labai efektyvi ūkininko pajamų palaikymo priemonė esant labai nestabiliai situacijai rinkose.
- Kaimo plėtra: II ramstis turi išlikti sudėtinė BŽŪP dalis (neturi būti sutapatinta su sanglaudos politika). Nauji globaliniai iššūkiai tokie, kaip klimato kaita, naujų energijos šaltinių poreikis, taip pat aplinkosauga, žemės resursų priežiūra, turėtų atsispindėti pagrindinių Kaimo plėtros tikslų nustatyme bei lėšų paskirstymo procese. Ekologinė žemdirbystė, ūkininkavimas mažiau palankiose vietovėse, darbo vietų kaime išsaugojimas ir kitų strateginių tikslų rėmimas turi išlikti mūsų prioritetais. Parama turi būti orientuota į šeimos ūkius, į aplinkosauginius projektus ir projektus, teikiančius visuotinę naudą.
