„Vaikystėje mačiau, kaip mano vyresnis pusbrolis žaidžia krepšinį. Kiekvieną kartą, kai jis mėtydavo į krepšį mūsų kieme, žavėdavausi. Taip ir prasidėjo mano nuotykiai krepšinio aikštelėse“, - su šypsena veide pasakoja 24-erių krepšinio kamuolio virtuozas, tarptautinės „Dunk Elite“ komandos narys.
- Ar pameni pirmą savo dėjimą?
- Pamenu, man buvo šešiolika, mano ūgis tuo metu buvo 175 cm (šiuo metu Rafalo ūgis yra 189 cm, - red.past.). Visada likdavau po krepšinio treniruočių salėje ir tobulinau savo šuolio techniką. Nereikėjo ilgai laukti, kol „įkroviau“ kamuolį viena ranka. Kiekvienas prisilietęs prie krepšinio kamuolio turi suvokti, kad tai yra gyvenimo būdas. Tai yra daugiau negu sportas. Manau, sugebėjimas pamilti tokią gražią sporto discipliną yra palaiminimas. Neveltui pasidariau tatuiruotę „Much More Than a Game“ („Kur kas daugiau negu žaidimas“, - angl.k.).
- Tikiu, jog neretai sulauki klausimo, kodėl nežaidi krepšinio profesionaliai?
- Kai buvau jaunesnis žaidžiau Lenkijos komandose. Tačiau man buvo labai sunku atprasti nuo savo „gatvės krepšinio“ stiliaus. Tikrai nebuvau trenerių numylėtinis, privalėjau save išreikšti, o dėjimai į krepšį buvo idealiausias variantas.
- Kuris dėjimas yra tavo mėgstamiausias?
- Turiu daug mėgstamų... Tačiau pats smagiausias yra apsisukant ore 360 laipsnių perimti kamuolį rankose tarp kojų. Šis dėjimas vienija fizinius, jėgos ir technikos įgūdžius. Paklausi, kuris mano gyvenime dėjimas buvo sudėtingiausias? Pabandysiu nustebinti: 360 laipsnių ir rankomis perimtas kamuolys po abiem kojom.
- Kiek kartų esi girdėjęs posakį, kad baltieji negali šokinėti?
- Man jis jau įkyrėjo, tačiau galiu pasakyti, kad šis posakis bei požiūris yra pasenęs. Aš esu įrodymas, kad baltieji tikrai gali šokinėti (juokiasi).
- Ar gali papasakoti, kas dedasi tavo galvoje, kai atsispiri šuoliui?
- Susikaupimas. Neturiu galvoje vietos ir laiko jokioms mintims. Privalau susikaupti, kad dėjimas pavyktų.
- Kuris „oro karalius“ galėtų būti pavadintas tavo įkvėpėju?
- Augau stebėdamas tikrą „oro karalių“ – „Air Up There“. Tačiau vertinu kelis NBA žaidėjus – Vince‘ą Carterį ir Jasoną Rchardsoną.
- Kaip atrodo „Oro karaliaus“ diena?
- Jeigu kalbame apie treniruotes – „dėjiko“ gyvenimas komplikuotas šiuo klausimu. Ištisus metus tenka keliauti po pasaulį ir rodyti tai, ką sugebu įvairiuose pasirodymuose ir konkursuose. Fiziniam pasirengimui laiko galiu skirti žiemą. Tai laikotarpis, kai atsigaunu po sunkių kelionių. Visada buvau sunkių fizinių treniruočių „vergas“ ir nuolat domiuosi treniruočių naujovėmis bei kūno tobulinimo galimybėmis.
- Kuri tavo karjeros dalis yra ta, kurios niekada nenorėtumei pamiršti?
- Žinoma, kad pati pradžia. Juk būtent tada viskas sprendėsi, juk būtent tada aš supratau, kad krepšinis ir dėjimai į krepšį gali būti mano profesija. Svarbus yra ir dabartinis laikotarpis, kurio metu daug bendrauju su sportuojančiais vaikais ir galiu jiems daryti gerą įtaką.
- Kaip manai, kokia yra dėjimų į krepšį ateitis?
- Nežinau, kokia laukia ateitis, bet norėčiau, kad dėjimai į krepšį taptų oficialia sporto disciplina. Manau tada atitinkamos organizacijos mums padėtų mums pasiekti dar daugiau publikos. Nebūtume tik konkursų ar specialių šou pasirodymų dalimi.
