Naujos simuliacijos rodo, kad Žemės palydovas – ne tik unikalus Saulės sistemoje, bet ir retas dalykas visoje Visatoje.
Tyrėjai teigia, kad mažiau nei 10 proc. sausumos planetų gali turėti pakankamai didelius palydovus, užtikrinančius stabilumą, kurio reikia gyvybei vystytis, praneša SPACE.com.
Žemė sukasi aplink savo orbitinę ašį, keisdama savo pokrypį Saulės atžvilgiu – ekliptikos pasvirimą – šiek tiek daugiau nei laipsniu per tūkstančius metų. Šie maži skirtumai yra pakankamai reikšmingi, kad sukeltų ledynmečių potvynius ir atoslūgius.
Jau seniai pripažinta, kad Mėnulis yra reikšmingas Žemės orbitinės ašies stabilizatorius. Be jo, kaip spėja astronomai, Žemės pokrypis varijuotų ir po 85 laipsnius. Esant tokiam scenarijui, per porą milijonų metų tiesiai virš pusiaujo buvusi Saulė atsidurtų tiesiai virš ašigalių, o tai sukeltų didžiulius klimato pokyčius.
Tokie pokyčiai turi potencialios įtakos gyvybės vystymuisi.
Mėnulis yra unikalus Saulės sistemoje. Planetos ir palydovo masės santykis Žemės atveju yra šimtą kartų didesnis nei lyginant Veneros ir Marso palydovus.
Šie skirtumai atsirado dėl skirtingų palydovų formavimosi būdų. Kitos Saulės sistemos planetos naudodamos gravitaciją pagriebė laisvai skriejančius kūnus. Tačiau Mėnulis susiformavo tuomet, kai Marso dydžio kūnas įsirėžė į jauną Žemę. Gravitacija sulaikė į kosmosą pasklidusias nuolaužas ir bėgant laikui iš šios medžiagos susidarė palydovas.
Astronomų komanda iš Ciuricho universiteto, vadovaujama Sebastiano Elserio, modeliavo įvykius ankstyvojoje Saulės sistemoje, mėgindami nustatyti, kokia maža gali būti tokio susidūrimo tikimybė.
Mėnulio susidarymas po susidūrimo labai priklauso nuo į planetą atsitrenkusio objekto charakteristikų. Visų pirma, jis turi būti pakankamai didelis, mat po susidūrimo tik maždaug 10 proc. jo masės bus likę palydovui susiformuoti. Tai taip pat priklauso nuo objekto greičio. Jei jis į planetą trinktelės švelniai, mažiau tikėtina, kad jis turės energijos, kurios reikės sistemai.
Maži palydovai, turintis tiesioginį poveikį planetos sukimuisi, susiformuotų nesunkiai. Tačiau kai kurie jų laipsniškai judėtų planetos link, o kiti greitai paliktų jos orbitą. Dar kiti gali būti visiškai išspirti.
Ankstyvoji Saulės sistema buvo labai dramatiška ir pilna susidūrimų. Tuo metu susiformavęs stabilizuojantis į mūsų Mėnulį panašus palydovas galėjo būti lengvai išspirtas iš orbitos kito į sistemą įsirėžusio kūno.
„Pasikartojantys susidūrimai gali sunaikinti egzistuojančius palydovus“, – teigė Ch. Elseris.
Tam, kad taptų nuolatine sistemos dalimi, įsirėžiantis kūnas turi būti paskutinio didelio susidūrimo kaltininkas. Nors uolienos ir nuolaužos ir toliau atakuos sistemą, jos turėtų būti mažos, kad neišmestų naujai susiformavusio palydovo.
Kai įnirtingo formavimosi periodas baigėsi, simuliaciją atlikę mokslininkai suskaičiavo 180 planetų, beveik pusė jų turėjo palydovus. Tačiau dauguma jų buvo per maži, kad galėtų būti lyginami su mūsų Žemės-Mėnulio sistema. Tik 18 porų, maždaug 8 proc., panašėjo į mūsų unikalią planetinę sistemą.
Kiek didesnis nei įprasta palydovas lemia gyvybės formavimąsi planetoje, vis dar diskusijų klausimas. Tačiau astronomai linkę ieškoti į mūsiškę panašių sistemų, nes tai vienintelis sistemos tipas, kuriame gyvybė neabejotinai susiformavo.
Kaip rodo naujasis tyrimas, tokios sistemos gali būti retas dalykas ir jas gali skirti didžiuliai atstumai.
