Kas yra šių dienų dvarininkas? Lyg ir aišku, kad tas žmogus, kuriam priklauso dvaras. Tačiau Žemaitkiemio dvaro savininkas, verslininkas Mindaugas Šventoraitis šiuo klausimu turi kiek kitokią nuomonę.
Kaime nėra monotonijos. Klaidinga nuomonė, kad čia nuobodu gyventi.
Nieko nėra nuostabiau, kaip kurti gražius namus. Nuobodžiauti nebus kada maždaug trisdešimt metų.
„Kartais draugams prisistatau, kad esu dvarininkas. Kas manęs iš pusės žodžio nesupranta, stebisi, kaip man pavyko taip greitai tapti tokiu žmogumi. Buvo kaip visi, o dabar, žiūrėk, jau į dvarininkus taikosi“, - smagiai kalba verslininkas, elektronika prekiaujančios UAB „Tomita“ vadovas M.Šventoraitis. Iš tiesų, anot verslininko, jis turi teisę vadintis dvarininku, bet jam nėra labai svarbu juo būti.
Niūroka praeitis.
Verslininkas užsiminė, kad kilmingų šaknų savo giminės genealoginiame medyje nėra aptikęs. Tačiau būdamas dvare jis jaučiasi gerai, kaip ir šeima. Vadinasi, žmogus lyg ir turi teisę būti dvarininkas. O kitaip ir būti negali. Kokios nuostabios yra Nevėžio upės apylinkės! Toli gražu neprilygsta triukšmingam miestui.
Žemaitkiemis turi liūdnoką praeitį. Prieš kelis šimtmečius čia gyveno kunigaikštis Giedraitis, kurio duktė iš sielvarto nusižudė - nušoko nuo šalia tekančio Nevėžio skardžio. Tėvas ant skardžio pastatė koplytstulpį.
Verslininkas išsaugojo tą koplytstulpį. Per vieną plenerą (tokie renginiai čia vyksta kasmet) dailininkai jį kruopščiai restauravo.
Žemaitkiemio dvarą M.Šventoraitis įsigijo 1999 metais, tiksliau pasakius, to dvaro griuvenas - iš penkiolikos likusius penkis pastatus žūtbūt reikėjo prikelti naujam gyvenimui. Kitaip jie būtų visiškai nunykę. 2009-aisiais dvarui ir jo apylinkėms sukaks 500 metų.
Dvare neūkininkaus
Kadaise verslininkas sakė, kad Žemaitkiemio rūmai - pati tinkamiausia vieta rengti meno žmonių susibūrimus. O ką gi daugiau veikti XVI amžiaus dvare, kuriame kartais klaidžioja praeities vaiduokliai? Nejaugi ims ir pradės miesto žmogus ūkininkauti. Tokios minties Mindaugas niekada nebrandino.
Visų pirma jam rūpėjo kaip galima greičiau pradėti restauruoti dvarą pagal išlikusią ikonografinę medžiagą. Atkurti ne tik statinius, bet ir želdinius, gėlynus, medžių alėją, net dvaro teritorijos kampus ženklinusius koplytstulpius. Taigi ramybės nebuvo nuo pat pradžių. Užtat verslininkas jautė kitokio pobūdžio ramybę - dvasinę, kad pagaliau gyvena ten, kur visada linko širdis - arčiau gamtos.
Tvarkosi kaip dvarininkas
M.Šventoraitis dar prieš pradėdamas studijuoti radiotechniką tuometiniame Kauno politechnikos institute linko į menus, mokėjo muzikuoti. Tačiau tuomet nebuvo kada rimtai tuo užsiimti - reikėjo mąstyti apie gyvenimą.
„Visada būna taip, kad kažkas labiau turi įtakos, bet nesu abejingas meno pasauliui. Paveikslai - mano pomėgis. Turiu gana didelę jų kolekciją, - pasakoja verslininkas. - Be to, man nepatinka toks darbas, kai reikia atsėdėti valandas nuo skambučio iki skambučio. Šiuo atžvilgiu esu tikras dvarininkas - tvarkausi taip, kaip man yra geriau.“
Žemaitkiemio dvaras nuolat gražėja. Jau baigiami restauruoti rūmai - netrukus į juos šeimininkai visiškai persikraustys.
Bus menų tvartas
Ar iš tiesų viskas buvo taip paprasta, kai reikėjo išlaikyti griūvančius pastatus? Mindaugas tvirtina, jog daug ką galima nuveikti, jei yra didelis noras pradėti gyventi kitaip. „Norint pakeisti aplinką reikia įdėti daug pastangų. Bet, kaip matote, viskas klostosi į gera: dvaras keičiasi, gražėja ir prisipildo gyvasties. Kaime nėra monotonijos. Klaidinga nuomonė, kad čia nuobodu gyventi“, - įsitikinęs Žemaitkiemio dvarininkas.
Dvare rūpesčių pakanka: restauravimo laukia dar du pastatai. Tvartas išvis beveik sugriuvęs. Kas jame bus? Arklidės, karvidės? Verslininkas juokdamasis klausia, ar jis panašus į arklininką? „Šioje aplinkoje vyksta renginiai. Ar girdėjote menų tvartą? Toks bus tvartas“, - patikina Mindaugas.
Prikelti iš užmaršties Žemaitkiemio dvarą, kuriame pro kiaurus langus ir stogą ūkauja vėjai, barbena lietus, gali ryžtis tik labai drąsus ir ryžtingas žmogus. Verslininkas M.Šventoraitis neabejoja, kad dvaras pateks tarp lyderių kaip vienas geriausiai restauruotų praeities pastatų.
Rožinės durys su zuikiais
Pirmiausia, pasak verslininko, buvo atnaujintas iždinės pastatas. Jame šeimininkai ir apsigyveno. Kukliai, bet patogiai ir jaukiai. Gyvenant kaime patogumai taip pat būtini. Viskas buvo įrengta kaip mieste, nieko netrūko.
Koks moteriškas požiūris į dvarą, kylantį iš griuvėsių? „Nieko nėra nuostabiau, kaip kurti gražius namus. Nuobodžiauti nebus kada maždaug trisdešimt metų“, - šypsosi Miglė Kosinskaitė, verslininko gyvenimo draugė.
Ji užsiminė, kad taip pat šiek tiek prisidėjo prie dvaro atnaujinimo. Tačiau tai buvo senokai, kai Mindaugas vienas čia atsikėlė gyventi iš miesto. „Vyko pleneras. Sunku buvo patikėti, kad dvaras, likęs be šeimininko, gali būti taip katastrofiškai nuniokotas. O tų šeimininkų jis turėjo keletą, vienas jų - generolas Vladas Nagevičius (1922 -1944 m.). Buvusios paradinės durys - aptriušusios, apsilupusios. Buvo gėda net žiūrėti, kas liko iš tos didybės. Tas duris su kolege nudažiau rožine spalva, dekoravau moliniais rožiniais zuikučiais. Vis smagiau! Dar du didesnius zuikius-sfinksus pastatėme prie įėjimo toje pačioje vietoje, kur anksčiau stovėjo tokio pat dydžio pelėdos. Rožinės durys su rožiniais zuikučiais!“, - prisimena Miglė.
Žemaitkiemio dvare kabo moters su vyšnių vainiku ant galvos paveikslas. Tas ypatingas kūrinys - tapytojos dovana Mindaugui gimtadienio proga. Bet tai buvo seniai, dar jų draugystės pradžioje.
Vis nepakeliui
Šiek tiek keistai nuskambėjo M.Šventoraičio pasakyti žodžiai, kad Žemaitkiemio dvaras, šiaip priglaudžiantis ne tik dailininkus, bet ir muzikus (čia vyksta Pažaislio muzikos festivalis), kol kas neatvėrė durų jo artimai gyvenimo draugei tapytojai M.Kosinskaitei. Kiti dailininkai ant seno tvarto pastato dar šią vasarą sukabino savo darbus, o tapytoja su paveikslais čia neužsuka, keliauja po Lietuvą. Vien parodos pavadinimas „Menas senuose Lietuvos dvaruose“ byloja, kad jam šiame dvare - itin tinkama vieta.
M.Kosinskaitės „Atpažinimo ženklai“ (pagal katalogą) pasiekė laikinąją sostinę. Tačiau į dvarą tie darbai neužsuks. „Specialiai nieko nedaroma. Taip jau susiklosto, kad iš dirbtuvės Miglės darbai nė nepatenka į namus, tai yra į Žemaitkiemo dvarą. Jie iškeliauja toliau į gyvenimą. Manau, ateityje jos kūriniams tikrai atsiras čia vietos“, - patikina verslininkas.
Nijolė STORYK
