Natalija KONDROTIENĖ
„Šiaulių kraštas“ pradeda rašinių ciklą apie apskrities šimtamečius. Šiauliuose gyvenanti Leontina Linkevičienė sako, kad 100 metų jai neprailgo. Ilgaamžė pasidžiaugia, kad gyvenimas buvo ne pats sunkiausias, nors teko išgyventi skurdą, karą ir artimųjų netektis.
Mielai pramogautų su jaunesniais
Šimtametė L. Linkevičienė sėdi minkštame krėsle apgaubta megztu šaliu ir žiūri televizorių. Sureaguoja į svečius tik išgirdusi garsiai apie tai pranešusią dukrą Almą Maksimovienę. Dukros šeimoje gyvena apie trisdešimt metų.
„Močiut, ar papasakosi apie savo gyvenimą“, – į ausį sušunka dukra ir patikina, kad mama kalbės daug. Bendrauti, pasakoti labai mėgstanti. Yra mėgėja ir iškylauti, pramogauti, išvažiuoti iš namų, kad ir į prekybos centrą.
„Jei ruošiuosi išeiti, mama lyg su priekaištu balse pasako, kad jau vėl kažkur išeinu. Ji irgi mielai eitų visur, bet jau gerai nebepaeina. Turime ratukus, su jais visur važiuotų, kad tik vežtumėmės“, – šypsosi ponia Alma.
Moteris sako, kad šimtametė jos mama su svečiais gali kalbėtis, pasakoti linksmus nutikimus iki sutemų, mielai dalyvauja artimųjų šventėse iki vėlumos, nestokoja gero ūpo ir humoro jausmo.
„Gyvenime ji – užsispyrusio charakterio, aštraus būdo, nebijojo niekada pasakyti, jei kas yra ne taip. Visus Avino ženklui ir tikram žemaičiui būdingus bruožus turi“, – apkabindama mamą pasakoja vienturtė duktė.
Tėvų vedybinis gyvenimas nesusiklostė
Ponios Leontinos tėvelis buvo Lietuvos vokietis, su jos mama susipažino ir apsivedė Tytuvėnuose (Kelmės r). Močiutė šypsosi, kad jos mama su seserimi ištekėjo už dviejų brolių vokiečių Rechmanų.
Kitą dieną po vestuvių broliai susikrovė mantą ir išsiruošė už Atlanto parūpinti šeimoms sotesnio kąsnio. Mama pas tėtį į Ameriką išsiruošė tik po dešimties metų. Visus tuos metus tėvas siuntė į Lietuvą pinigus žmonai išlaikyti.
„Pinigų netrūko, nes tėvas buvo geras meistras, bet mamai šeimos gyvenimas labai nepatiko. Nepatiko ir Amerika. Pasakojo, kad ten verkė ir verkė. Gimė pirmagimis – mano brolis Donatas. Jam gal buvo pusantrų metų, kai mama ėmė lauktis manęs“, – pasakoja savo tėvų istoriją močiutė.
Besilaukianti moteris vyrui pasakė, kad plauks aplankyti gimtojo krašto. Bet jau susikrovusi mantą žinojo – į Ameriką nebegrįš. Sugrįžusi į Lietuvą paprašė sesers parašyti laišką, nes pati nemokėjo rašyti.
„Aš tavęs nenoriu ir pas tave negrįšiu. Taip buvo parašyta tėvui į Ameriką. Buvo sąžininga ir visa tai pasakė, žinodama, kad teks vargą vargti su dviem vaikais“, – pasakojo šimtametė.
Ponia Leontina gimė 1913 metais Lietuvoje. Tėvai išsiskyrė. Taip pat po kiek laiko su savo vyru išsiskyrė ir mamos sesuo. Mama liko gyventi Tolučių kaime (Kelmės rajone).
Spaudė vargas ir kaltės jausmas
Šimtametė savo vaikystę prisimena skurdžią. Šeima negalėjo sau leisti daugelio dalykų, mama sunkiai dirbo, kad išmaitintų abu vaikus. Kuo galėjo, padėdavo teta – mamos sesuo.
Jaunystė močiutės atmintyje sugulusi ne tik vargo prisiminimais, bet ir dainomis, linksmų draugių vakaronėmis, ilgais pokalbiais po darbo. Palygina, kad dabar jaunimas šitaip nebedaro.
„Mokiausi žemės ūkio mokykloje. Išmokau siūti. Labai mane mylėjo ir globojo mano teta, krikšto motinėlė. Ir aš ją labai mylėjau“, – ir šypteli, kad gal net labiau už mamą. Teta vis parveždavo iš miesto gražių medžiagų, skatino siūti, tobulėti.
Akyse sužimba ašaros, kai prisipažįsta, jog save kaltina dėl mylimos tetos mirties. Visą gyvenimą kaltino tik save. Suskaičiavo, kad už jos sielos ramybę yra užpirkusi bene 40 mišių.
Lemtingąją dieną arklio traukiamu vežimu ponios Leontinos krikšto motinėlė su dukra atvažiavo į Šiaulius. Sutvarkiusi reikalus, aplankė dukterėčią, pažadėjo nupirkti gražiausių medžiagų ir išvažiavo atgal.
„Trakų gatvėje – prie kalėjimo – buvo parduotuvė ir motinėlė sugalvojo nusipirkti atsigerti. Išpuolė į gatvę iš vežimo ir bėgo. Mašina partrenkė – užmušė“, – braukė ašaras šimtametė. Tebesvarsto, gal teta būtų išgyvenusi, jei nebūtų tada pas ją užsukusi.
„Man jis buvo pats gražiausias“
Ponia Leontina nušvinta paklausta, kaip susipažino su savo vyru Vaclovu – ši istorija jai širdį šildo net sulaukus 100 metų. Dažnai žiūri į nuotraukas savo albumuose, iš kurių žvelgia tvarkingas besišypsantis jaunuolis. Pirmieji žodžiai apie vyrą – „jis buvo pats gražiausias“ – kupini susižavėjimo.
Vyro tėvelių ūkis buvo netoliese. Jaunuoliai vienas kitam „pritiko“. Ponia Leontina padeklamuoja prieš 80 metų vyro rašyto jai laiško ištrauką: „Tavo žaisme aš išvydau nuostabų veidą. Nakties glūdumoj pažinau aš tave.“
„Gražūs buvo jo laiškai, mokėjo parašyt. Labai norėjo manęs. Trejus metus vis ateidavo. O viena tokia siuvėja norėjo mane supiršti su buhalteriu. Gražus ir tas buvo. Turėjo 10 tūkstančių, sakė namą statys. Buhalterio sesuo man taip pat siūlė tekėt už jo. Tyliu, nieko nesakau. Aš gi jau turiu už ko tekėti“, – aiškina ponia Leontina. Prisipažįsta – nerūpėjo jai pinigai.
Būsimasis vyras gavo darbo Šiaulių apygardos teismo kanceliarijoje ir pasižadėjo iš pirmos algos iškelti vestuves. Taip ir padarė. Jaunieji 1939 metais išvažiavo gyventi į Šiaulius. Ponia Leontina taip pat ėmė dirbti vyro darbovietėje.
Karas išvarė iš Šiaulių
Leontina ir Vaclovas Linkevičiai gyveno savo malonumui: dirbo, susibūrė į bendraminčių kolektyvą, keliavo, vaidino mėgėjų teatre. Tačiau kareivių pasirodymas mieste buvo perspėjimas, jog keičiasi laikmetis ir gyvenimas.
„Stebėjomės, kad tokie driskiai ateina: kelnės, kaip pūslės, ant kojų storiausi autai apvynioti, virvike apsirišę, – prisimena. – Kai prasidėjo karas, sakė, jog vokiečiai ateina mūsų gelbėti. Buvo sekmadienis, kai prasidėjo bombardavimas. Šeimininkė iš pirmo aukšto su šluotkočiu į lubas beldė ir liepė bėgti į rūsį slėptis“.
Nuo karo baisumų šeima slėpėsi Šapnagiuose (Akmenės rajonas). Per bombardavimą Kaune žuvo ponios Leontinos brolis Donatas. Daugiau didesnių netekčių karas šeimai neatnešė.
Pagalvojusi priduria, kad ir tremties giminėje pavyko išvengti: kas pasislėpė, kas pabėgo, o kai kurių ir neieškojo. „Man gyvenime sekėsi“, – šypsosi senolė.
Vaiko laukė 17 metų
Ponia Leontina prisipažįsta, kad nelabai tikėjosi susilaukti vaikų. Tik po 17 metų santuokinio gyvenimo gandrai pasibeldė į jų namus. Gimė duktė Alma.
„Didžiulė laimė! Mylėjom ją visi. Kiekvieną dieną visus metus vaiką maudžiau virinto vandens vonioje. Siuvau, mezgiau rūbelius. Išpuoštas vaikas buvo“, – pasakoja močiutė.
Šalia mamos prisėdusi duktė Alma patikina: vaikystėje jautėsi lyg lėlė. Mama siuvo ne tik savo klientėms, visą gyvenimą siuviniais ir mezginiais puošė dukterį. Rūbai būdavę skoningi ir stilingi. Senolė tik keletą metų virbalų nebeima į rankas, o nebesiuva kiek ilgiau.
„Tėvai augino triušių, turėjau rudus, baltus, pilkus, spalvotus kailinukus. Suknelių – nesuskaičiuojamą galybę“, – juokiasi moteris.
Duktė, apkabinusi mamą, sako, jog tėveliai buvo geras pavyzdys šeimoje: tėtis – inteligentiškas, ramus ir mandagus žmogus, mama – kiek staigesnio, tiesmukiškesnio būdo, tačiau abu darbštūs, tvarkingi, puikiai sutardavo.
Realiai žvelgė į gyvenimą
Vyro Vaclovo ponia Leontina neteko prieš tris dešimtis metų – pakirto infarktas. Netektį, pasak dukters, mama išgyveno pakankamai išmintingai, sielojosi, tačiau gyvenimo pabaiga to nelaikė.
„Religingi žmonės kiek kitaip priima mirtį. Natūraliai. Mama visą gyvenimą buvo realistė, visame kame“, – sako ponia Alma.
Šimto metų sulaukusi ponia Leontina teigia, jog dabar liko atsiduoti tik pomėgiams: bendrauti su dukros, anūkės šeimomis, džiaugtis dviem proanūkėliais, skaityti ir televizijos laidas žiūrėti.
Šimtametės sveikata, pasak ponios Almos, gana stipri, nepaisant patirto infarkto, skaudančių sąnarių, kamuojančios Parkinsono ligos, tačiau atmintis šviesi ir mintys aiškios.
„Ji nedejuoja. Niekada nedejavo, nei dėl sveikatos, nei dėl pinigų stygiaus. Tvirto būdo mūsų močiutė“, – mamą apglėbusi per pečius nusišypso ponia Alma.
