Metas išsamiau pasiaiškinti, kokias naujas galimybes etnokultūrinį tapatumą tvirtinantiems judėjimams, taip pat jais besiremiančioms politinėms partijoms atveria Europos Sąjungos politinis lygmuo. Tas galimybes kuria tam tikros politinės nuostatos, palaikančios ES plėtrą bei valdymą.
ES, kaip valstybinis ar supravalstybinio darinys, kuriama iš nacionalinių valstybių. Svarbus čia ES ir nacionalinių valstybių galių santykis. Naujos valstybių bendrijos nebūtų galima sukurti, juolab jos stiprinti, jei sykiu būtų stiprinamas ir nacionalinių valstybių suverenitetas..ES vienijimasis ir plėtra vyksta valstybėms atsisakant dalies suvereniteto ir perduodant jį Centrui, kuris paprastai vadinamas Briuseliu.
Pirmiausia iš nacionalinių valstybių reguliavimo srities buvo „išimtas“ rinkos reguliavimas, išorinis saugumas, o vėliau ir pinigai. Padėtas solidus teisinis pagrindas tvarkyti ne tik valstybių narių ekonomikas, bet ir socialinę, taip pat gamtosaugos sritis. ES politiniame lygmenyje įsitvirtino „pasidalijimo suverenitetu“ nuostata ir ja grindžiama konstitucinio pliuralizmo koncepcija.
„Pasidalijamo suvereniteto“ nuostatos bei ideologijos ypatumas tas, kad suverenitetu valstybės dalijasi ne tik su Centru – dalis suvereniteto iš nacionalinių valstybių politikos lygmens „nuleidžiama“ regionams ar perduodama stiprioms politinėms jėgoms, kurios gali reikalauti ir konstitucinio pliuralizmo. Pavyzdžiui, daryti išlygas regionuose dėl kalbos vartojimo, švietimo sistemos ir kitų dalykų.
ES tvirtėjimas ir plėtra vyksta mažinant nacionalinių valstybių suverenitetą, kitaip tariant, vis daugiau visuomenės gyvenimo sričių „išimant“ iš nacionalinės valstybės priežiūros lauko. Tas vyksmas nėra vienareikšmis – kai kuriose srityse nacionalinių valstybių galios susilpnėja, tačiau nuo valstybių politinių elitų nuovokos, jų gebėjimų formuluoti ir ginti nacionalinius interesus priklauso, kas ir kiek laimima. Juk, pavyzdžiui, atsisakant išorės saugumo teisės, nacionalinis augumas ne sumažėja, o padidėja.
Galima daryti bendresnę išvadą: ES kūrimasis ir plėtra yra sudėtingas, įvairialypis vyksmas, keičiantis nacionalinės valstybės esmę, jos supratimą ir funkcijas, laužantis ir peržengiantis natūraliais laikytus stiprius valstybės funkcijos, suvereniteto, teritorijos ir tautybės ryšius, kurie palaikė moderniąsias nacionalines valstybes. Ir ne tik valstybes – tie ryšiai buvo esminis nacionalinio tapatumo įtvirtinimo bei nacionalinės jausenos ugdymo veiksnys. Valstybės politika švietimo, kultūros, taip pat išorės ir vidaus saugumo srityse buvo nukreipta nacionaliniam tapatumui palaikyti bei stiprinti..
Kuriant ES nacionalinis tapatumas ir jį puoselėjantis visoks nacionalizmas politikų buvo laikomas viena didžiausių Europai būdingų blogybių, paskatinusių pasaulinius karus. Kitaip tariant, buvo surastas visų Europos bėdų kaltininkas - nacionalizmas, o su juo ir stipri nacionalinė jausena bei visi su nacionalinio tapatumo stiprinimu susiję dalykai. Tad ES buvo kuriama pasiremiant denacionalizavimo nuostata – nacionalinius tapatumus reikėjo atsieti nuo vadinamųjų etninių šaknų ir paversti juo kultūriniais, o vėliau ir grynai pilietiniais tapatumais. ES konstitucinėje doktrinoje remiamasi „grynomis“ žmogaus teisėmis, kurios atsietos ir nuo tautybės, ir nuo pilietybės, tad galia jas laiduoti atimama iš valstybės ir perduodama Centrui. Tiesa, kol kas ES neturi savos konstitucijos, tad ir tas teise įgyvendinti neįmanoma be nacionalinių valstybių.
Pastaruoju metu paaiškėjo, kad multikultūralizmo ideologijos sąlygomis tradicinių nacionalinių tapatumų silpnėjimas kuria galimybes stiprėti kultūriniams religiniams tapatumams, kurie skatina getoizacijos procesus. Ryškėja ir kita bėda – piliečių lygybės principas imigrantams suteikia pranašumų prieš vietinius gyventojus. Kodėl? Kadangi neigia valstybių taikomą imigrantams politiką, verčiančią juos integruotis į vietines bendruomenes. Juk jei visi mes, kaip piliečiai, lygūs, tai kodėl vieniems reikia prisiderinti prie kitų – tai juk lygybės principo pažeidimas. Tad visi ES pilietybę turintys imigrantai gali reikalauti, jog vietiniai lygiai taip pat taikytųsi prie jų.
Minėjome, jog dalis valstybės galių „nuleidžiama“ žemyn – į regionus. Tačiau regioninis politinis lygmuo tiesioginiais saitais susiejamas su Centru, su ES politiniu lygmeniu. Kitaip tariant, stiprios regioninės politinės jėgos įgauna galimybę tiesiogiai atstovauti regionams ES politiniame lygmenyje.
Regionų reikšmės didėjimas grindžiamas naujojo regionalizmo doktrina, kurioje iškeliami stiprių regionų pranašumai ekonominėje bei kultūrinėje konkurencijoje. Savarankiški stiprūs regionai yra veiksmingiau valdomi, greičiau mobilizuojami ir lanksčiau atsako į globalizacijos iššūkius. Tačiau kaip tik regionalizacija teikia galimybių stiprėti vietiniams etniniams tapatumams, nes tik stiprūs regioniniai tapatumai laiduoja konkurencinius pranašumus.
Galėtume sakyti ir kitaip – regionalizacija skatina etnokultūrinių tapatumų raišką. Juk „atsiejant“ valstybines tautas nuo jų gyvenamų teritorijų etnokultūriniams dariniams randasi galimybė stiprinti savo tapatumus savivaldos lygmenyje, taip pat ir įtvirtinti teises į užimamas teritorijas. Pavyzdžiui, įteisinant kokios nors tarmės vartojimą, atvykėliams jau bus daug sunkiau prisitaikyti prie vietos sąlygų. Žmonės išmoningi kurti įvairius kultūrinius bei privačios nuosavybės barjerus.
ES politika skatina stiprinti regionus perduodant jiems švietimo, profesinio mokymo, infrastruktūros gerinimo ir kitus reikalus. Tad žemaičių pastangos stiprinti savo tapatumą ir imti į savo rankas regiono valdžią, taip pat ir megzti savarankiškus ekonominius bei kultūrinius ryšius su kitų šalių regionais Europos politikų būtų ne tik suvokiamos, bet ir palaikomos, nesvarbu, kaip į tai žvelgtų mūsų šalyje rinkti europarlamentarai.
1992 metų ES sutartyje esama punkto, leidžiančio regionų ministrams atstovauti šalis nares ES Ministrų Taryboje, jei toks atstovavimas valstybės įteisintas, o svarstomi regioną liečiantys reikalai. Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Austrijos valstybėse toks atstovavimas jau įvairiai įteisintas. Tad nors ES politinis lygmuo išlieka tarpvyriausybinis, jau sukurtos prielaidos regionams veikti tame lygmenyje savarankiškai. Suprantama, regionus valdančios politinės jėgos turi būti su valstybės valdžia išsprendusios tam tikras konstitucines šios galimybės keliamas problemas. Nėra sunku įsivaizduoti, jog ir Lietuvos vyriausybėje galėtų atsirasti žemaičių reikalų ministras, atstovaujantis stipriam regionui.
Tokios ES plėtros formuojamos sąlygos kai kuriuos Europos reikalų tyrinėtojus verčia daryti išvadą, jog tam tikras politinių siekių bendrumas, siejantis Vokietijos žemes, Italijos regionus, Škotiją, Velsą, Flandriją, Kataloniją ir kai kuriuos kitus autonominius darinius, gali peraugti į būtinumą „įvesti“ ES trečią, regioninį valdymo, savivaldos ir atstovavimo ES institucijose lygmenį. Tad Lietuvos politiniam elitui kyla uždavinys suvokti tokios galimybės keliamus iššūkius ir jiems ruoštis, nes susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali pasirodyti, jog nebėra kam saugoti Lietuvos valstybės.
