Pagvildenkime kai kurias stipraus etnokultūrinio tapatumo kūrimo bei įtvirtinimo prielaidas. Paprastai nacionaliniai kultūriniai bei politiniai judėjimai, išsikėlę tikslą stiprinti tautinį tapatumą ir išsiskirti iš didesnės ar „bendros“ tautos, savo siekiams pagrindimo ieško istorijoje.
„Atgimusiai“ tautai privalu turėti savą istoriją, taip pat istorinės raidos kelią, tad ieškoma tą kelią patvirtinančių istorinių faktų, pasakojimų ar užuominų. Svarbiausia – sukurti tautinį istorinį pasakojimą, kuris ne tik pagrįstų bei įtvirtintų skirtingumą ar išskirtinumą, taip pat iš to kylančius politinius reikalavimus – nepriklausomybė, įvairūs autonomijos bei savivaldos pavidalai, - bet ir taptų esminiu švietimo sistemos, o sykiu tapatinimosi jausenos ugdymo veiksniu.
„Atgimusi“ etnokultūrinė bendruomenė ar tauta kuriasi sau istoriniu pasakojimu grindžiamą kultūros ir švietimo sistemą, kuri socialinei atminčiai suteikia kitokį prisiminimo „režimą“ – prisimenama atsirenkant tai, kas stiprina tapatumą bei tapatinimosi jauseną. Kitaip tariant, svarbiausia tampa prisiminti „savus“ dalykus. Istorijos yra tautų istorijos, rašomos ne tiek moksliniams, bet labiau tapatumų tvirtinimo tikslams. Tad ir požiūrį į istorinius faktus bei įvykius visada nulemia tam tikri tautiškumo bei nacionalinių interesų „akiniai“. Todėl, pavyzdžiui, visada skirsis lenkiškoji ir lietuviškoji Žalgirio mūšio versijos, ypač tos, kurios dėstomos mokyklose.
Istorinis etnokultūrinės ar atutinės bendruomenės pasakojimas visada yra ir tos bendruomenės kilmės aiškinimas. Galima teigti, jog grindžiamasis istorinis pasakojimas yra ir kilmės mitas. Kilmės pasakojimams būdinga mitinio pasakojimo struktūra, kadangi jokiais „tikrais“ istoriniais faktais neįmanoma paaiškinti tautų užgimimo, tikrųjų jų kilmės aplinkybių. Istorinio pasakojimo mitiškumas ne paneigia istorinių tyrinėjimų reikalingumą ar svarbą, o kaip tik tokių tyrinėjimų reikalauja, kreipdamas juos tam tikra linkme, kurią nulemia tapatumo kūrimo bei įtvirtinimo poreikiai. Šitaip buvo kuriamas ir lietuvių tautą bei Lietuvos valstybę tvirtinantis istorinis pasakojimas.
Kai kuriose Europos šalyse nacionalistinės partijos iki šiol „išradinėja“ ar „atradinėja“ savo tautų istorinių valstybių, kvazivalstybinių ar protovalstybinių darinių bruožus, gyvavimo Europoje atgarsius, jais grįsdamos apsisprendimo teisės ar kitokių politinių reikalavimų programas. Tokių partijų esama Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Italijoje, ką jau kalbėti apie Balkanų regioną.
Žemaičiams nereikia nieko daug išradinėti – jiems po ranka daugybė istorinių kilmės ir valstybinio darinio egzistavimo bei vaidmens Europos politinėje arenoje faktų. Lietuvos istorija patvirtina visus žemaičių kilmės pasakojimui reikalingus faktus, trūksta tik „akinių“, kurie tuos faktus susietų į istorinės etnokultūrinės bendruomenės ar tautos tapatumą stiprinantį išskirtinį pasakojimą. Kitas svarbus dalykas tas, kad Lietuvos istorijoje jau įtvirtintas esminiu galintis tapti „senųjų lietuvių ir žemaičių“ (Simonas Daukantas) skirtingumas.
Skirtyje „lietuviai ir žemaičiai“ ypatinga reikšmė tenka jungtukui ir. Stiprinant etnokultūrinį tapatumą jungtumas ir nurodo skirtybę, kreipiančią link atskirumo ar atsiskyrimo. Tačiau tapatumo stiprintojams priėjus politinių reikalavimų slenkstį teks labiau gilintis į žemaitiškumo ir lietuviškumo ryšius, taip pat svarstyti, kokiose europinių politinių teisių rėmuose jiems būtų patogiau veikti. Etnokultūrinio tapatumo, tad ir išskirtinumo tvirtinimas kreipia į nacionalinių mažumų teisinę plotmę, kuri teikia tam tikras veikimo europiniame lygmenyje galimybes, galinčias padėti kai kuriais klausimais spausti centrinę valdžią. Dar labiau galimybių gali rastis ateityje – jei Europos Sąjungoje pavyktų susitarti dėl Rėminės nacionalinių mažumų konvencijos tiesioginio veikimo, aplenkiant nacionalinių valstybių lygmenį.
Ši konvencija nenusako nacionalinių mažumų ir nereikalauja jų pripažinti, tačiau reikalauja pripažinti nacionalinių mažumų atstovais save laikančių individų teises. Tad nacionalinė mažuma nusakoma per jos narių tapatinimąsi, kurį turi palaikyti ir vadinamieji objektyvūs kriterijai. Tie kriterijai taip pat yra socialinės kūrybos ar istorinių pasakojimų faktai. Konvencija apima kalbos vartojimo, viešo administravimo, švietimo, pasienio bendravimo ir kitas sritis. Ji suvoktina ir kaip apraiška bendresnės politinės nuostatos palaikyti ir skatinti Europos kultūrinę įvairovę.
Drįsčiau manyti, jog net radikalūs žemaičių kultūros veikėjai ir politikai visiška nesąmone palaikytų idėją tapti Lietuvoje nacionaline mažuma, nesvarbu, kokių politinės veiklos galimybių toks statusas suteiktų. Juolab kad labai aiškios tokio statuso keliamos grėsmės Lietuvos valstybei. Tad žemaičiams tektų galvoti ne tik apie išskirtinumą, bet ir apie naują saistymosi ir tapatinimosi su lietuvių tauta stadiją. Kitaip tariant, minėtas jungtukas ir turėtų ne tik skirti, bei ir sieti.
Žemaičių tapatumo tvirtinimas vienaip ar kitaip veikia ir veiks lietuvių tapatinimosi sritį. Žemaičių išsiskyrimas iš lietuvių keičia ir pastarųjų jauseną – nors Lietuva apima Žemaitiją, tačiau jau labiau komplikuotu, „įtemptu“ būdu. Supaprastindami hipotetinę ateities būseną galėtume nusakyti taip: visi žemaičiai visada yra lietuviai ar gali save jais laikyti, tačiau ne visi lietuviai yra žemaičiai.
xxx
Kiek nukrypdamas nuo svarstymų temos ir norėdamas užbėgti už akių kai kuriems galimiems priekaištams, išsakysiu savo požiūrį į siūlomą naują apskričių reformos idėją. Apskričių reikia mažinti, tačiau nedera tą reformą atlikti pačiu blogiausiu ir pavojingiausiu valstybei būdu. O kaip tik toks siūlomas. Jokia bėda, kad apskritims teikiami kultūriniai Aukštaitijos ar Dzūkijos pavadinimai, tačiau nacionalizmo įbaugintoje Europoje negirdėtas dalykas, kad pati centrinė valdžia tokiam valstybės padalijimui pasiūlytų etninį pagrindą. Valstybė, kurios tikslas yra išlaikyti centrinę valdžią, pati sukuria priemones, kuriomis gali pasinaudoti naujos kartos politikai, sugalvoję jas susieti su „išrastais“ etnokultūriniais tapatumai.
Žemaičių etnokultūrinio tapatumo stiprinimas – jau tikrovė, su kuria mūsų valdžia dar ilgai nežinos kaip tvarkytis. Tad klausimas – kam pačiai centrinei valdžiai susikurti dar daugiau problemų ateityje. Dera pastebėti, jog esminių, prieš valstybę bei tautą, mano manymu, nukreiptų „reformų“ architektai yra konservatorių partijos intelektualiniai žymūnai – jie didžiuodamiesi žiniasklaidoje gynė sumanymą apmokestinti aukštojo mokslo siekiantį jaunimą, jie kaip svarų politologinės minties laimėjimą pateikia ir naujųjų apskričių etnizavimo idėją.
Žemaičių „tautinis atgimimas“: tapatumo įtvirtinimo politika (I)
