Prieš kurį laiką žemaičiams buvo leista pasuose įrašyti savo tautybę – žemaitis, tačiau valdžia netrukus susigriebė kol kas neišmananti, kaip reikės elgtis su tautybės oficialaus pripažinimo bei įteisinimo pasekmėm, ir leidimą atšaukė.
Tas valdžios sprendimas niekaip nesustabdys vykstančio, sakytume, žemaičių ar jų dalies tautinio sąmonėjimo bei įsisukusio kultūrinio judėjimo, kurio viena apraiškų ir buvo prašymas įteisinti žemaičių tautybę.
Ilgą laiką, žvelgiant iš Vilniaus valdžios aukštumų, žemaičių kultūrinis sąjūdis atrodė tarsi politinio dėmesio nereikalingas vaikų žaidimas, tačiau prašymas įteisinti žemaičių tautybę rodo tą sąjūdį priėjus politinių reikalavimų slenkstį, kuris anksčiau ar vėliau bus peržengtas. Kada bus peržengtas? Šitai priklausys nuo daugelio aplinkybių, o svarbiausia nuo tos žemaičių elito grupės, kuri suvoks kultūriniame sąjūdyje glūdintį politinį turinį ir imsis jį aiškiai išsakyti, šitaip tapdama valstybinio politinio lauko veikėja.
Galima sakyti ir taip – norint supolitinti kultūrinę veiklą reikalinga partija, kuri įvairius kultūrinius pasiūlymus bei prašymus galėtų pateikti kaip partijos programos dalykus, vadinasi, kaip politinius reikalavimus. Partijai tampant įtakinga, jos programa virsta rinkėjų – piliečių ir tautiečių – valios apraiška. Tad kokia bus toji partija – „Žemaičių sąjūdis“, „Žemaičių atgimimas“ ar „Žemaičių vienybė“?... Tokio pobūdžio partija turėtų glimybių veikti ir europiniu lygmeniu – prisijungusi prie Europos Sąjungos šalių nacionalinių mažumų ir nacionalistinių partijų aljanso (European Free Alliance). Europinis politinis lygmuo savo ruožtu teiktų naujų galimybių stiprinti reikalavimus vietinėje politinėje arenoje.
Siekis, kad būtų pripažinta ir įteisinta tautybė, yra reikalavimas tam tikrų teisių etnokultūrinei bendruomenei. Tautybė visada susijusi su teisėmis, vadinasi, su politika bei valdžia. Tų teisių apimtis priklausys ir nuo etnokultūrinės bendruomenės politinio elito savimonės, jos lyderių politinių ambicijų, ir nuo derybų ar kovos su centrine valdžia. Galima derėtis dėl kultūrinės autonomijos, o galima ir dėl teritorinės. Kad ir kokie reikalavimai būtų keliami, jie bus susiję su valdžios tos bendruomenės gyvenamoje teritorijoje, su savivaldos pobūdžio klausimais, o tai jau yra nacionalinės svarbos dalykai, kuriems derėtų ruoštis iš anksto.
Greitai atsisakiusi savo sprendimo vyriausybė parodė, jog pajuto iš tautybės įteisinimo plaukiančias problemas bei valdžios klausimą, o sykiu ir nežino, kaip jai derėtų naujomis aplinkybėmis veikti, juolab užbėgti už akių galimoms nacionalinėms grėsmėms. Tautiniai judėjimai visada kelia grėsmę centrinei nacionalinės valstybės valdžiai arba tos valdžios yra suvokiami kaip grėsmė. O juk mūsų valstybės vyrai jau senokai veikia europiniame politiniame lygmenyje, kur įsitvirtinusi suvereniteto dalijimosi nuostata – valstybės suverenitetu pasidalija ne tik su Briuseliu, bet ir su stipriais, už savo teises sugebančiais pakovoti regionais bei etnokultūriniais dariniais. Nereikėtų manyti, kad kitoms Europos Sąjungos šalims būdingos su etnokultūrinių bei tautinių darinių reikalavimais bei teisėmis susijusios problemos aplenks Lietuvą. Žemaičiai sako – neaplenks.
Reikalavimas įteisinti žemaičių tautybę savaip išskiria žemaičius iš lietuvių. Etnokultūrinis ar tautinis sąmonėjimas susijęs su išsiskyrimu ir atsiskyrimu. Šiuo atžvilgiu kyla svarbi pačios lietuvybės ir lietuviškumo permąstymo problema. Juk išsiskiriant žemaičiams keičiasi ir lietuviškumo turinys, nesvarbu, kaip „ūkanotai“ jis būtų suvokiamas. Galima teigti, jog šitaip apsireiškia dabartiniam globalizacijos vyksmų apimtam pasauliui būdinga prieštaringa tendencija – silpnėjant nacionalinių valstybių galioms ir valstybinių tautų saviteigos „mechanizmams“, kitaip tariant, silpstant nacionalinei ir valstybinei mes-jausenai, stiprėja iš tokių mes išsiskiriančių etnokultūrinių darinių tapatinimosi jausena ir ją palaikanti kultūrinė kūryba bei politinė veikla.
Šiuo metu jau derėtų pasiaiškinti du dalykus. Pirmiausia pagvildenti, kokios yra žemaičių etnokultūrinio ar tautinio tapatumo savikūros ir įsitvirtinimo Lietuvos kultūrinėje bei politinėje arenoje prielaidos. Manyčiau, jog prašymas pripažinti tautybę rodytų perėjimą iš etnokultūrinės į tautinę bendruomenę. Tačiau tikslesnes apibrėžtis kol kas palikime kultūrologams bei politologams. Svarbu būtų ir nustatyti, koks yra žemaičių mes-jausenos „stiprumas“, kuris palaiko ir skatina tapatumo savikūrą, neišvengiamai persmelkiančią ir švietimo sistemą.
Kitas aptarimo reikalingas dalykas – europinės integracijos iškeliamos naujos sąlygos, taip pat galimybės stiprinti, įtvirtinti, įteisinti etnokultūrinius bei nacionalinių mažumų tapatumus ir nacionalinės valstybės, ir europiniu lygmeniu, kuriame veikia stiprios tos srities institucijos, kuriančios „ne valstybių, o tautų (peoples) Europą“. Suprantama, detaliai gvildenti šių klausimų neturime galimybių – šitai jau daugelio įvairių sričių mokslininkų bei politikų reikalas, - tad pateiksime tik probleminius pirminius svarstymus.
