Paskutiniuoju metu daugiausiai diskusijų sulaukusios sostinės Žaliojo tilto skulptūros „Mokslo jaunimas", „Taikos sargyboje", „Pramonė ir statybos" ir „Žemės ūkis" vėl visuomenės dėmesio centre.
1952 metais pastatyti Žaliojo tilto sovietinio palikimo monumentai kelia įvairiausias emocijas - mažai kas jomis džiaugiasi, dažniau skulptūros erzina ir kelia pyktį. Okupacinio laikotarpio reliktas rėžia akį, be to, metams bėgant, rūdija ir šiuo metu reikalauja restauracijos.
Kultūrinio paveldo tarnautojų, architektų ir piliečių nuomonės esti skirtingos, tad vieningo sprendimo nematyti arba jam trūksta ryžto. Šiuo metu kol Ukrainoje griaunami ,,leninai’’ ir kiti sovietiniai monumentai, Žaliojo tilto okupantų propogandos palikimas išdidžiai laukia savo verdikto.
Tuo tarpu Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys davė sutikimą restauruoti sovietines Žaliojo tilto skulptūras jas nukeliant, o Vilniaus miesto savivaldybė skelbs naują konkursą, kurio dalyviai galės siūlyti restauravimo ir tvarkymo technologijas, kainas. Paradoksalu, jog šalies skaudžiausio istorijos laikotarpio propogandos kolosams reikia skirti mokesčių mokėtojų pinigus jas atnaujinant, nes skulptūroms suteiktas valstybės saugumo paveldo statusas ir jų išmontuoti teisiškai neleistina.
Dar sykį kyla klausimas: nugriauti negalima restauruoti. Tad kur dėti kablelį?
