„Valstybinė kultūros paveldo komisija diskusiją dėl jų likimo atidėjo iki pavasario. Pasak komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės, tarptautinę konferenciją, kurioje būtų diskutuojama dėl sovietinio paveldo, ketinama surengti kovo arba balandžio mėnesį“, – „miestui ir pasauliui“ pranešė agentūra BNS ir kai kuriuos žmones papiktino, o mane pralinksmino.
Klausimas, ką daryti su teritorijai paženklinti (kaip daro visokie gyvūnai) okupantų pastatytu „menu“, yra visiškai paprastas ir aiškus: tam yra genialiai sugalvotas Grūto parkas. Pamenu, kad jam atsirandant protestavo ir patriotiškai nusiteikusios davatkos, o kai kurios iš jų bamba ir šiandien: girdi, kodėl kažkas turi finansinės naudos iš to, kad į vieną vietą surinko visą šitą bjaurastį kartu su visokia simbolika, atitinkamos pakraipos literatūra ir metaliniais sovietinių mokyklų indais bei kitu „paveldu“?
O aš ir tada maniau, kad sumanymas puikus, ir dabar taip manau. Naudą greitai perprato ir kažkada sovietinius honorarus už leninų, sniečkų, visokių komunarų ir kapsukų iškamšas gavę autoriai. Nutarė, kad visai neblogas ėdžias jiems per autorinių teisių liniją sukalė tie „begėdžiai“ verslininkai.
Todėl ir į panelės G. Drėmaitės bei jos vienminčių siekį rengti ilgus ir gausius tarptautinio masto pasitarimus aš žiūriu ne kaip į nostalgiją komunizmui arba pačiupinėjamą bukumą, kokį nors slaptą „darbą Kremliui“ ar pan. Manau, kad tai – verslumas lietuviškai.
Na, kodėl gi vien kažkoks ten Dzūkijos Malinauskas turi išpešti naudą iš to, kad surankiojo iš patvorių ir daržinių tas šiukšles ir suvežė į vieną vietą, kur jas aplanko smalsuoliai, o gal ir slaptą ar atvirą kalėjimo ilgesį jaučiantys raudonieji piligrimai? Turi teisę į kąsnį ir paveldosaugininkai, ir kiti verslo sektoriai.
Žinia juk – konferencijos, ypač tarptautinės, pačios geriausios būna tada, kai rengiamos prabangiose vietose ir gausiai viešinamos. Per viešbučių, konferencijų salių ir įrangos nuomas, per prabangius furšetus ir pažintines ekskursijas panaudoti galima visai neprastas eurų sumas. Kaip tik bus pavasaris – bus maždaug nusistovėjusios kainos eurais ir aišku, kiek ir ko, kam paprašyti. Kuo paprastesnis klausimas, tuo sunkiau priimti sprendimą, todėl prognozuoju, kad vienos konferencijos neužteks, juolab kad reikia savo akimis pamatyti ir palyginti, kaip ką nors panašaus sprendžia visas margas pasaulis nuo Vokietijos ir Lenkijos iki Lotynų Amerikos ir maorių genčių Naujojoje Zelandijoje. Tam juk geriausia nuvykti į vietą, galbūt surengti kokį nors išvažiuojamąjį simpoziumą. Taip dar uždirbs ir turizmo agentūros, taip pat galbūt ir valstybės biudžetas. Standartinės algos paveldo puoselėtojams irgi kapsės, tad svarstymą dera tęsti kuo ilgiau.
Sykį pažįstamas auditorius sakė, kad, žymintis bendrovių vadovų klausimus, į kuriuos jie nori atsakymų audito metu, reikia nutaisyti kuo labiau susirūpinusį veidą ir neužmiršti pabrėžti, kad tai – labai sudėtinga ir reikia daug darbo. Nuo to priklauso suderama rezultato kaina.
Taigi, kadangi visuomenė linkusi be galo erzintis šių „balvonų“ klausimu, kurį paprasta išspręsti per kelias valandas, tegyvuoja amžinos diskusijos ir verslumo dvasia. Jei kam nors neišlaikys nervai ir kokią naktį „cukrinių avinėlių“ autoriaus arba Žaliojo tilto „Ankos pulemiočicos“ monumentui nulėks galva, bus galima diskutuoti ir rengti naujus seminarus: ar atstatyti galvą, ar palikti iškamšą be galvos, kaip epochos socialines įtampas primenančią vertybę. Ir vėl – svarstymai, konferencijos, furšetai, sąmatos... Tik verslas ir jokios Kremliaus rankos.
Tomas Čyvas
