Kai kurie jūrų gyvūnai valgo dumblius, kad įsisavintų augalinį chlorofilą. Tačiau Pietų Floridos Tampos universiteto (JAV) mokslininkas Sidney K. Pierce‘as teigia, jog Elysia chlorotica rūšies jūrų sraigei to daryti net nereikia, nes ji į savo DNR yra įterpusi pakankamai daug augalinių genų ir chlorofilą gamina jos pačios organizmas.
Žalioji jūrų sraigė (Elysia chlorotica). Nicholas E. Curtis, Ray Martinez nuotr.
Išvaizda Elysia chlorotica sraigė primena augalo lapą ir yra ypatinga tuo, jog iš dumblių „nugvelbė“ fotosintezę gebančias vykdyti organeles ir kai kuriuos tam reikalingus genus. Dabar paaiškėjo, jog šių „vogtų gėrybių“ pakanka, kad gyvūno organizme pradėtų veikti ištisas naujas cheminių medžiagų gamybos kanalas, sako Sidney K. Pierce‘as, šiuos faktus sausio 7 dieną pristatęs kasmetiniame „Society for Integrative and Comparative Biology“ suvažiavime.
Sraigės gali gaminti labiausiai paplitusią chlorofilo formą. Augaluose šis žaliasis pigmentas dalyvauja Saulės šviesos energijos kaupimo procese. Mokslininkas, panaudodamas radioaktyvius žymenis, pademonstravo, kad sraigės savarankiškai gamino pigmentą, vadinamą chlorofilu a. „Tai gali būti augalo ir gyvūno susiliejimas – tai tiesiog nuostabu“, - sako bestuburius tiriantis zoologas Johnas Zardus.
Mikrobai taip pat sugeba keistis genais, tačiau Zardus teigia nežinantis jokio kito pavyzdžio, kad tai daryti sugebėtų daugialąsčiai sutvėrimai. Pierce‘as pabrėžia, jog ši žalioji sraigė evoliucijos prasme yra pažengusi gerokai toliau už tokius organizmus, kaip koralai. Koralai suteikia prieglobstį tam tikriems mikrobams, o mainais iš jų gauna fotosintezės metu pagamintas medžiagas. Dauguma tokių gyvūnų simbiotines ląsteles „priklijuoja“ savo paviršiuje arba kaupia paviršiaus ertmėse. Tuo tarpu žalioji sraigė pagalbinių ląstelių nenaudoja. Ji iš vartojamų dumblių įsisavina tik tam tikras šių ląstelių dalis, mažas žalias fotosintezę vykdančias organeles - chloroplastus. Itin šakotas sraigės žarnynas kaupia šiuos „pavogtus“ elementus ir laiko juos paties gyvūno ląstelėse.
Kai kurios giminingos sraigių rūšys taip pat sugeba analogišku principu įsisavinti chloroplastus, tačiau tik vienintelė E. chlorotica išlaiko organeles funkcionalias visą savo gyvenimo ciklą, trunkantį beveik metus. Kai aplinkoje gausu dumblių, gyvūnas minta jais, tačiau esant geram apšvietimui sraigė gali išgyventi vien tik iš šviesos energijos. Mokslininkai jau pademonstravo, jog kai tik jauna sraigė pirmą kartą paragauja savo mėgiamiausios Vaucheria rūšies dumblių, jai valgyti gali daugiau niekada nebeprireikti. Viskas, ko reikia – „kaitintis“ saulutėje.
Tačiau tam, kad chloroplastai galėtų sėkmingai vykdyti fotosintezę, jiems reikalingas nuolatinis chlorofilo ir kitų reikalingų medžiagų tiekimas. Dumblių ląstelėse išteklių tiekimą užtikrina ląstelių branduoliai. „Norint, kad chloroplastai taip ilgai veiktų būdami svetur, jie su savimi turėtų pasiimti gerą rezervą“, - sako Pierce‘as. Tačiau yra ženklų, rodančių, jog sraigėse chloroplastai naudoja ne tik sukauptus rezervus. Dar 2007 metais Pierce‘as kartu su kolegomis ir kita tyrinėtojų komanda sraigių organizme nustatė kelis su fotosinteze susijusius genus, kurie, tikėtina, buvo perkelti tiesiogiai iš dumblių. Netgi neišsiritę jaunikliai, dar niekada nesusidūrę su dumbliais, jau turi fotosintetinius dumbliams būdingus genus.
