Taigi, grįžkim prie vargdienių imbecilų. Jie ypač džiaugiasi šia vieta ir ją myli, nepamiršta nuolat lankyti, kartu ir kitų tokių pačių kaip jie draugų pasikviesti, kad dar linksmiau būtų. Visi šie gamtos mylėtojai prie ežero renkasi ne šiaip pabūti ir išsimaudyti, bet dažnai rengia tikras puotas, kur alus, sidras ir pigus vynas liejasi laisvai, o labiausiai linksmybes mėgstančių gomurį glosto degtinės karštis. Ir jiems nusispjauti, kad oro temperatūra +36 laipsniai. „Tipo prie ežero ir negeri, tai ko ten varyt?“ – sako vargdieniai.
Aišku, juk tikras vasarotojas iš pradžių išgeria, paskui galvoja. O gerokai priplempus alkoholio mintys prašviesėja, ežeras tampa iki kelių, dangus iki pažastų, tada jau galima ir maudytis eiti. Ne šiaip maudytis, o visiems parodyti, kas čia geriausias šuolininkas nuo liepto turėklų. Ir kas, kad gelbėtojas rėkia: „Negalima!“ Kokie dar „negalima“, kai tokie vyrai ir moterys susirenka. Tiesa, lyg ir ženklų prie ežero pristatyta, kad alkoholį vartoti draudžiama, bet vargdienis imbecilas mano, kad tegu tie, kurie juos pastatė, ir nevartoja alkoholio, o čia renkasi tikri vasarotojai, kurie žino, kaip leisti laiką prie ežero.
Beje, puota būtų ne puota be gausių užkandžių ir skanėstų. Vargdieniai mėgsta viską, kas pigu ir daug. Dar jie mėgsta žodžius „akcija“, „nuolaida“, „pirk 2 už 3 kainą“ ir visus prekybcentrių pigius prekės ženklus. Kad vargdieniai mėgsta pirkti daug ir pigiai, nesunku suprasti vos paėjus takeliu, kuris veda nuo parduotuvės iki ežero. Ten gausu po puotos likusių įvairių pakuočių, maisto likučių, aišku, daugiausia mėtosi alaus bambalių, mažiau degtinės butelių ir kitų šiukšlių. Tačiau puotos dalyviams tokie menkniekiai nuotaikos negadina.
Jie sėdi apsikrovę šiukšlėm arba susiranda vietą prie kitų vasarotojų paliktų šiukšlių ir nieko baisaus čia nemato. Vargdieniai poilsiautojai nei savų, nei svetimų šiukšlių nerenka. Nors prie įrengtų šalia ežero tualetų stovi eilė pustuščių konteinerių, tačiau šiukšlės iki jų taip ir neatkeliauja. „Aj, gi niekas nemato ir aš tik vieną numečiau“, – sako vargdienis. Po jo praeina dar dešimtys poilsiautojų ir takai bei ežero pakampės surenka dar po vieną kitą šiukšlę nuo kelių šimtų vasarotojų imbecilų.
Dar baisiau už paprastus girtuoklius, šiukšlintojus yra vargdienių imbecilų radikali atmaina, kuri renkasi prie ežero, – marozai*. Girti žmonės sukvailėja, bet marozui alkoholis tokios didelės įtakos nedaro – jis tiesiog yra kvailys. Visada. Alkoholis šią jų protinę negalią tesiog suintensyvina. Marozai itin mėgsta kalbinti šalia jų besiilsinčius žmonės, standartiniai jų klausimai visiems gerai žinomi: „Turi porą litų?“, „Kas yra?“, „Ko žiūri?“, visgi jei į juos nežiūri, susirūpins: „Ei, gaidy, pasikėlęs“, jie nesidrovi ir ko nors paprašyti, pavyzdžui: „Duok cigaretę“, „Padėk ant lito“, „Ė, duok ugnies“, arba pateikia pasiūlymų, tarkime, visada pasiteiraus: „Ar nori į snukį?“ Visai nesvarbu, ką atsakysite, galimybė būti sumuštam vis tiek išlieka didesnė.
Jei dar kam kyla klausimų, kodėl neverta važiuoti prie Žaliųjų ežerų pagrindinio Balsio ežero, arba išsakytos mintys jums atrodo kaip įprasto laisvalaikio aprašymas, – vadinasi, tekstas yra apie jus.
* Marozas – piktybiškas asmuo, ieškantis problemų ten, kur jų nėra ar bent nebuvo prieš jam atsirandant. Marozą atpažinsi iš tobulos galvos formos, primenančios blizgančią torpedą, įmantraus kostiumo su juostomis, kuris didina aptakumą, kerinčios muzikos, kuri, be abejo, kietina smegenis, ir saulėgrąžų lukštų 10 m spinduliu aplink marozą. („Jaunimo žodynas“)
