Įprastai vienas jų pasirodymas užtrunka apie 40-60 sekundžių, tačiau siekiant kokybiško išpildymo dirbama daugybe valandų. Tad arenoje susirinkę sirgaliai regi tik sunkaus darbo vaisius ir, greičiausia, net nesusimąsto, kiek daug atiduodama jėgų repeticijose. O jų, patikėkite, atiduodama daug.
Apie tai, ką reiškia būti krepšinio klubo palaikymo trupės dalimi, pokalbis su 22 metų Kauno „Žalgirio“ šokėja Skaiste Gerulyte. Trečius metus Kauno „Žalgirio“ arenoje susirinkusius žiūrovus savo pasirodymu džiuginanti mergina prakalbo ne tik apie jausmus, kurie užplūsta pasirodymo metu, bet ir papasakojo apie tai, kas įprastai lieka užkulisiuose arba „už kadro“.
- Skaiste, papasakok, kokiais keliais teko žengti, kol atsidūrei „Žalgirio“ palaikymo trupėje?
- Viskas prasidėjo pirmoje ar antroje klasėje. Tuomet tėtis nuvedė mane į gimnastikos užsiėmimus. Tačiau netrukus susirgau ir kažkaip jų nebelankiau. Bet vėliau viena šeimos draugė pasiūlė lankyti aerobinę gimnastiką. Po pirmo užsiėmimo, trenerė mano tėčiui net juokais papriekaištavo: „Kur tą vaiką buvai paslėpęs?“. Taip prasidėjo mano beveik 16 metų trunkanti sportinė karjera. Iš pradžių dalyvavau įvairiuose čempionatuose. Tapau daugkartine Lietuvos čempione.
Kai suėjo 17 metų sulaukiau pasiūlymo iš Kėdainių „Nevėžio“ komandos atstovų. Tapau šio klubo palaikymo trupės šokėja. Po dviejų metų Kėdainiuose mane pakvietė prisijungti prie „Žalgirio“ šokėjų grupės. Aišku, aerobinė gimnastika ir šokių pasirodymai skiriasi, bet tarp jų galima rasti ir panašumų. Viską pavyko suderinti ir man labai tiko bei patiko.
- Ar domėjaisi krepšiniu, prieš tapdama krepšinio klubų palaikymo trupių nare?
- Tikrai nebuvo taip, kad labai domėčiausi krepšiniu. Į tai, kuo užsiimu – žvelgiu kaip į darbą. Tai nėra mano hobis. Aišku, pasidomi, kaip komandai sekasi išvykose. Buvome su mergaitėmis keletą kartų susirinkusios pažiūrėti tokių rungtynių.
- Ar būti „Žalgirio“ šokėja yra pagrindinis tavo darbas?
- Ne. Iki šiol užsiimu aerobine gimnastika. Kaip tik ruošiamės pasaulio čempionatui. Taip pat treniruoju vaikučius aerobinės gimnastikos ir dar vaikų darželyje turiu aerobikos būrelį.
Jau pora mėnesių dirbu šį darbą ir iki stebiu, kaip man sekasi. Su vaikais nėra paprasta. Jie labai nori išmokti, o kai nepavyksta, tai ir verkti pradeda. Reikia sugebėti juos nuraminti, pasakyti tinkamus žodžius.
- Prisimink savo pirmuosius žingsnius. Ar dažnai puldavai į ašaras?
- Pasakyčiau, kad dažniau mane išvarydavo į treniruočių nei kad tekdavo verkti. Už ką? Už tai, kad nesusikaupdavau. Trenerė matydavo, kad esu išsiblaškiusi ir pasakydavo, kad ateičiau kitą dieną ir tada padirbėsime.
- Ar ši patirtis yra naudinga pačiai tapus vaikų trenere?
- Kad labai padėtų, tai nepasakyčiau. Reikia pažinti savo auklėtinius. Stengiesi jų neužgauti, bet reikia pasakyti ir griežtą žodį. Jie gali po pusės minutės pamiršti. Reikia siekti, kad klausytų ir rodytų pastangas. Darbas – ne iš lengvųjų.
Maža to, šiuo metu dar studijuoju. Esu ketvirtam kurse. Studijuoju Lietuvos sporto universitete, atletinį rengimą. Po mokslų galvoju išvažiuoti į užsienį. Bet šiuo metu dar mokausi ir nežinau, kas manęs laukia ateityje. Neskubu visko griežtai planuoti.
- Žiūrovai mato tik jūsų pasirodymus pertraukėlių metu. Tad papasakokite, kas lieka „už kadro“, kaip vyksta repeticijos?
- Turime treniruotes, statome šokius, dirbame su choreografu Kęstučiu Baranausku. Vien su juo per sezoną pastatome bent 6 naujus šokius. Pačios merginos taip pat imasi iniciatyvos. Kartu ieškome muzikos, bandome visokias idėjas.
Prieš kiekvienas rungtynes turime treniruotę arenoje – su muzika, pašaliniais garsais. Tada grįžtame į persirengimo kambarį – dažomės, kalbamės, ruošiamės. Prieš kiekvienas rungtynes susidėliojame ką šoksime, kokias aprangas vilkėsime.
- Ar prieš pasirodymą jaučiate įtampą?
- Sporte negalima bijoti, reikia nebent jaudintis. Kai žengiame į aikštelę su nauju šokiu, tada jaudulys tikrai būna. Tuomet pergalvoji visus judesius. Bet išeini ir jaudulys pranyksta. Į trupę ateina naujų mergaičių, jos iš pradžių gal labiau jaudinasi.
Kai atsimenu save, tai nerealiai bijodavau. Kiekvieną šokį kampe kartodavausi po kelius kartus. Kol tu neįpranti to daryti kiekvieną dieną, todėl jaudulys yra logiškas ir paaiškinamas.
- Kas yra svarbiausia, kad pavyktų atkreipti žiūrovų dėmesį?
- Labai priklauso nuo paties žaidimo. Gali išeiti su geriausiu šokiu ir jei komanda atsilieka, tai žiūrovai sėdi be emocijų. Tada būna sunkiausia pasiekti, kad sirgaliai nusišypsotų, paplotų. Tokia misija kartais būna neįmanoma, nes žiūrovai sėdi susiraukę. Kartais galvoji, kad gal kažką ne taip darai. Bet vėliau viską aptari ir suvoki, kad sirgaliai reaguoja į įvykius krepšinio aikštelėje.
- Tarp krepšinio klubų ir sirgalių pasitaiko principinių priešpriešų. O kaip yra su palaikymo trupėmis?
- Tarp šokėjų tikrai nėra kažkokios priešpriešos. Jos dirba savo darbą ir tobulėja. Aišku, nežinau, ką kitų komandų šokėjos apie mus galvoja, bet mes tikrai nekovojame tarpusavyje. Nėra jokių žaibų (juokiasi – aut. past.).
- Kas tau labiausiai įstringa per pasirodymus?
- Man labai įsimintinas momentas, kai mane išmeta į orą ir girdžiu, kaip žiūrovai išleidžia kažkokią emociją – aikteli, pradeda šūkčioti, paploja. Mes ir taip darome daug šuolių, pakėlimų, tad, kartais atrodo, kad mes savo sirgalius esame išlepinusios. Jei padarai kažką ne tokio įspūdingo, tai jiems jau būna įprasta. Jie tikisi dar daugiau iš mūsų.
- Koks yra bendravimas tarp šokėjų ir sportininkų?
- Kiekvieną kartą mes sakome, kad mūsų santykiai nėra nei artimi, nei kažkokie išskirtiniai. Pasisveikiname, nėra kad pro šalį praeitume net nepastebėję vieni kitų. Bet kažkokių šiltų santykių net ir negali būti. Dirbame savo darbą, o jie savo. Gal jie ir pažiūri kartais į mus, bet tuo viskas apsiriboja.
- Ar norėtum ištekėti už krepšininko?
- Gal ir yra merginų, kurios to siekia. Bet sau to negaliu pritaikyti. Nežinau, kas nutiks ateityje. Bet šiuo metu apie tai nemąstau. Neturiu tikslo ištekėti už krepšininko.
- Kai kurie pasirodymai išsiskiria seksualumu. Kaip yra parenkamos aprangos šokiams?
- Visas mūsų aprangas parenka vadovė Diana Gandrimė. Ji stengiasi, kad nebūtų per daug gilios iškirptės, kad jaustumėmės blogai. Tad mūsų aprangos ir seksualios, ir patogios.
Kai apsivelki aptemptą suknelę ir būni nuogomis kojomis, tada gal šiek tiek ir jautiesi nuoga. Tiesiog kai kurių šokių neatliekame su aprangomis, kurios nėra tinkamos tiems atvejams.
- Kokie reikalavimai keliami naujoms šokėjoms?
- Pas mus nėra nei ūgio, nei svorio standartų. Viskas – proto ribose. Svarbu, kaip tu vaizdžiai atrodai. Špagatą turi sugebėti padaryti. Turi būti lanksti, pasitikinti savimi, negali ateiti nudelbusi akių į žemę. Laikysena turi būti graži. Kažkas tokio.
- Matome ir žinome apie krepšininkų traumas. O kaip yra su palaikymo trupės šokėjomis? Kokios bėdos dažniausiai kankina?
- Visko pasitaiko. Neseniai vienai mergaitei pradėjo skaudėti pečius. Baisiausios yra kojų ir rankų traumos. Praėjusį sezoną turėjau tokią nelaimę, kai mane išmetė į orą, pagavo kojas, bet viršutinė kūno dalis vožėsi žemyn. Svarbiausia, kad viskas pasibaigė gerai. Tik noriu pasakyti, kad tų traumų visada gali pasitaikyti.
- Ar esi laiminga dėl to, ką darai?
- Taip, esu net labai laiminga. Šiuo metu neįsivaizduoju savęs kažkur kitur. Bet laikas viską parodys.
