Niūriausios medikų prognozės neišsipildė, o į krepšinį sugrįžęs R. Javtokas su įvairiais Lietuvos bei Europos klubais iškovojo tiek įspūdingų pergalių, kad suskaičiuoti trofėjams nepakaktų net abiejų rankų pirštų. Jau šeštąjį sezoną su žaliai-balta apranga pradėjęs 36-erių R. Javtokas yra labiausiai patyręs žalgirietis.
Vidurio puolėjas, kaip ir beveik 35 tūkst. ištikimiausių Kauno „Žalgirio“ sirgalių, dalyvavo šiais metais klubo paskelbtame Pasauliniame fanų surašyme (tapti oficialiu „Žalgirio“ sirgaliumi bei atrakinti naują dovaną galite ir jūs: www.zaliabalta.lt).
Per pokalbį Robertas papasakojo apie išdykusią vaikystę, kelionę į JAV, krepšinį, kraupią avariją ir mylinčią šeimą bei artimuosius, kurie suteikė jėgų nepalūžti sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
- Atskleiskite, koks Robertas buvo vaikystėje?
- Pasakysiu trumpai – labai išdykęs. Nebuvau labai geras vaikas. Bent jau iki tol, kol neišvažiavau į Jungtines Amerikos Valstijas. Kai gyvenau atskirai nuo tėvų, tai buvau priverstas stropiau mokytis bei sportuoti. 1997 m. tėvai nusprendė, kad Lietuvoje tarp savo draugų, mane supančios aplinkos, nesuimsiu savęs į rankas ir galiu nuklysti šunkeliais.
Jie įkalbėjo mane vykti į JAV. Tuomet treneris Steponas Kairys organizavo išvykas jauniesiems krepšininkams. Man buvo 16 metų, kai išvykau. Nebuvo labai sunku adaptuotis. Patekau į gerą šeimą, gerą aplinką. Tiesa, nemokėjau angliškai, todėl teko pasistengti. Svarbiausia, kad viskas pavyko.
- Už kokią išdaigą nuo tėvų yra tekę gauti diržo?
- Esu iškrėtęs visokių šunybių. Diržo gaudavau už pažymius arba už drausmės nesilaikymą mokykloje. Aišku, nelupdavo manęs nuolat (juokiasi – aut. past.), bet kai nusipelnydavau, tai tikrai žinodavau už ką.
- Kokius dalykus mėgote mokykloje?
- Be kūno kultūros? Sunku pasakyti. Patiko muzika, nes „žiauriai“ gerą mokytoją turėjome. Taip pat matematika patiko.
Nebuvau itin geras mokinys, gaudavau dvejetų. Tiesa, iki penktos klasės dar mokiausi stropiai, bet kai prasidėjo paauglystė, tai viskas pasikeitė. Mokslai tikrai nebuvo pirmoje vietoje. Jei ne tėvai, tai nežinau, kaip būtų buvę. Tėvai nusprendė išsiųsti mane į JAV ir dabar galiu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog jie taip padarė.
- Prisiminkite pirmąją simpatiją mokykloje. Gal dar pabendraujate iki šiol?
- Mokykloje tikrai nesulaukdavau daug dėmesio iš mergaičių. Meilėje esu prisipažinęs tik savo žmonai (juokiasi – aut. past.). Tik prisimenu, kad būdamas ketvirtokas buvau nusižiūrėjęs metais vyresnę mergaitę.
- Kokias sporto šakas išbandėte jaunystėje?
- Nepatikėsite, bet nieko kito išskyrus krepšinį nesu lankęs. Tėvai neleido. Pasakė, kad lankysiu arba krepšinį, arba nieko kito. Abu tėvai buvo aukšti. Mama buvo krepšininkė, tėvas – tinklininkas. Su broliu supratome, kad dėl ūgio tikrai nebūsime futbolininkais.
Mama su tėčiu žiūrėjo į ateitį, į perspektyvą. Suprato, kad duoną valgyti iš krepšinio galima. Dabar galiu tik padėkoti jiems.
- Kurioje klasėje labiausiai ūgtelėjote?
- Net sunku prisiminti. Jeigu gerai pamenu, tai aštuntoje ar devintoje klasėje, kai ūgis perkopė dviejų metrų ribą.
- Ar tilpdavote į mokyklos suolą?
- (juokiasi – aut. past.) Problemų dėl to nekildavo. Manau, kad tilpčiau ir dabar.
- Kokie prisiminimai iš pirmųjų rungtynių su profesionalais?
- Kai iš jaunimo komandų patekau pas vyrus, pirmą sezoną prasidėjau ant suolo. Atsimenu pirmą minutę, kai atstovaudamas Šiaulių „Šiauliams“ išėjau žaisti prieš Vilniaus „Sakalus“. Su Rolandu Matuliu tada teko grumtis. Atrodė, kad ne į tą lygį patekau. Bet visi aukšti komandos draugai išsibaudavo, todėl treneris išleido mane. Atsimenu, kad R. Matulis tiesiog „nuėmė“ kamuolį man nuo galvos, bet gavo baudą. Tuomet vieną pataikiau.
- Ką nusipirkote už pirmąjį solidesnį krepšininko atlyginimą?
- Kai žaidžiau Šiauliuose, tai gaudavo 20 talonų ar litų. Už juos tik ledų buvo galima nusipirkti. Kai perėjau žaisti į „Lietuvos rytą“, tai po dviejų atlyginimų pirmas pirkinys buvo automobilis „Saab“. Apie tokią mašiną tuomet nieko nebuvau girdėjęs. Tėtis išrinko ir likau patenkintas. Tada man buvo 20 metų. Prieš tai vairuodavau tėčio automobilį. Tai su „chebra“ iki Palangos važiuodavome arba į kokį klubą. Bet vakarais tėtis stengdavosi mažiau duoti tą automobilį. Saugojo, kad nieko nenutiktų.
- Trumpai apie kraupią avariją ir geležinę valią. Ar tikėjotės, kad pavyks atsigauti ir taip sėkmingai pratęsti karjerą?
- Sąžiningai pasakysiu, niekada negalvojau, kad po tos avarijos baigsis mano karjera. Taip, įvyko avarija, taip jau atsitiko, bet po jos viskas ėjo tik geryn. Medikai man sakė, kad niekada nežaisiu krepšinio, nes buvo nutrūkęs rankos nervas.
Tačiau aplink mane buvo stiprūs žmonės, kurie neleido suabejoti, kad viskas bus gerai. Visa aplinka tikėjo manimi, aš pats buvau įsitikinęs, kad pasveiksiu, NBA klubo San Antonijaus „Spurs“ atstovai daug prisidėjo prie gydymo. Vėliau turėjau šansą sugrįžti į šį klubą, bet pasirinkau kitą variantą. Žinoma, gaila, kad neteko išbandyti jėgų stipriausioje pasaulyje lygoje, bet nieko nebepakeisi..
- Ar NBA buvo didžiausia neišsipildžiusi svajonė?
- Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenorėjau išbandyti savęs NBA. Reikia pripažinti, kad tai viena iš neišsipildžiusių svajonių. Kita – Europos krepšinio čempionato auksas, kai dėl traumos 2003 m. neišvykau su rinktinę į Švediją (tais metais lietuviai laimėjo aukso medalius – aut. past.).
- Esate labiausiai patyręs žalgirietis. Kokių patarimų duodate jaunimui?
- Vyresni krepšininkai visada pasidalija patirtimi su jaunimu. „Žalgiryje“ turime ambicingo jaunimo, kuris nori įrodyti, kad yra vertas žaisti krepšinį aukščiausiu lygiu. Jie dirba tikrai fanatiškai.
- Auginate du sūnus ir dukrą. Ar skatinsite sekti tėčio pėdomis?
- Mūsų šeimoje galioja demokratija. Vaikai patys sprendžia, ką jie nori veikti. Aš pats pradėjau lankyti krepšinį nuo 10 metų. Tad nemanau, kad vaikus reikia spausti nuo penkerių metų. Dėl imuniteto stiprinimo leidžiame vaikus ten, kur jiems patinka. Tad vyresnis sūnus lanko ledo ritulio treniruotes, o dukra – piešimo pamokas. O mažasis tik neseniai gimė, tad apie jį kalbėti dar anksti.
- Žmona rūpinasi namais, kol jūs rungtyniaujate. Kaip palepinate antrąją pusę?
- Stengiuosi nuolat džiuginti šeimą. Sunku pasakyti, ar pakankamai lepinu žmoną ir vaikus. Daug keliauju, todėl to dėmesio jiems tikrai trūksta. Kartais jie keliauja be manęs. Buvo ir taip, kad vaikus vežėme „į mokyklą“, o iš tikrųjų pasukome oro uosto link ir išskridome kartu atostogauti.
- Ar jūsų antroji pusė neragina baigti karjeros?
- Žmona gerbia mano darbą. Žinoma, ji norėtų, kad pagaliau apsistočiau vienoje vietoje. Jai sunku vienai su vaikais.
Mažieji irgi klausia, kad būsiu dažniau su jais. Visada atsakau, kad tuoj, tuoj, tuoj. Karjera juk ties paskutiniais akordais. Gal šis sezonas jau bus paskutinis. Sveikata jau nebeleidžia daryti to, ką visada mokėjau. Bet sakau „gal“, nes nenoriu prisikalbėti.
- Ar jau pagalvojote, ką veiksite baigęs krepšininko karjerą?
- Visokių minčių yra atėję į galvą. Bet šiandien negaliu atsakyti į šį klausimą.
Žinau tai, kad tikrai neužsidarysiu namuose. Krepšinio treneriu taip pat nebūsiu – nemanau, kad esu tam sutvertas. Gyvenimas parodys.
