Baigiame pasakojimą apie Bagotosios kaimo (Kazlų Rūdos sav.) gyventoją Vytautą Norkų (34 m.), jau penkerius metus atliekantį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Jis išžagino keturias moteris ir merginas, tiek pat jų pasikėsino išžaginti, o paskutiniąją auką – nužudė. Niekas iki šiol nežino, kodėl 16 metų paauglys pasuko iškrypėlio keliu. Apie tai tegalima svarstyti.
Tik prievartinė meilė
Žinant apie V. Norkaus nusikaltimus, atrodo neįtikėtina, kad jis yra psichiškai sveikas, tačiau, kaip jau užsiminta ankstesnėse šios istorijos dalyse, teismo psichiatrijos specialistų nustatyta būtent taip. Tik, specialistų žodžiais, pastebėta ryški asmenybės patologija ir dominuojantys momentiniai troškimai – liguistas potraukis prie moterų.
V. Norkus ir teisėsaugininkams yra prisipažinęs, kad visi lytiniai santykiai, kuriuos jis gyvenime turėjęs, buvo tik su smurtu ir prievarta. „Nesu gyvenime mylėjęsis su moterimi abipusiu susitarimu, – sakė V. Norkus po paskutinio savo nusikaltimo. – Apskritai pirmas kartas man buvo tas pirmas išžaginimas“. Tąkart V. Norkus tebuvo šešiolikmetis paauglys. Jis pareigūnams teigė pats net nesupratęs, ar pajėgė atlikti lytinį aktą iki galo.
Psichiatrijos ekspertai taip charakterizavo tirtą V. Norkų: socialiai pavojingas, nes nuo seno elgėsi asocialiai, iš savo klaidų nesimokė; kurį laiką vartojęs narkotikus, visuomenėje nepritapęs, niekad nedirbęs, kariuomenėje netarnavęs, ignoravęs socialines pareigas. Padaryta išvada, kad seksualiniu maniaku vadinamas V. Norkus buvo abejingas kitų jausmams, išgėręs nesuvaldydavo savo savotiškos agresijos, buvo nenuspėjamo elgesio. Jis bendraudavo įsitempęs ir neadekvačiai vertino savo nusikaltimus: lyg ir gailėjosi, bet apie tai kalbėjo abejingai, tarsi tai liestų ne jį, tačiau kalėjimo iki gyvos galvos nesitikėjo – jis juk prisipažinęs ir neklaidinęs tyrėjų.
Šeimoje – be šilumos
Galbūt atsakymas į klausimą, kodėl paauglys tapo iškrypėliu, yra patys V. Norkaus šeimos gyvenimo faktai.
Bagotosios kaimo senbuviai prisimena, kad pasaulį išvydęs Vytautas iškart buvo likimo nuskriaustas – ką tik buvo žuvęs jo tėvas (iškrito iš važiuojančio automobilio). Našle su dviem vaikais likusi jauna moteris, Vidutė Norkuvienė (dabar jai 55 m.), nesugebėjo gyventi dorai. Jos pirmagimę dvejų metukų dukterį pasiėmė auginti seneliai, o naujagimis Vytautas liko su motina.
Po kurio laiko našlė ištekėjo, kraustėsi. Paskui antrą kartą tapo našle, vėliau – ir trečią. Su visais trimis savo sutuoktiniais turėjo po dukterį (jauniausiajai dabar 20 metų). Vaikai namuose gero pavyzdžio nematė. Tik mergaitės nepasuko klystkeliais (kur kas vėliau vyriausioji, sukūrusi šeimą, nusižudė), o jų brolis nuklydo gyvenimo savarankiško pažinimo keliais.
Tvarkingai gyvenę seneliai Margevičiai, užauginę V. Norkaus vyriausiąją seserį, ir jį patį kadaise kvietė glaustis prie jų, bet vaikinas liko su motina.
Anot kaimo gyventojų, V. Norkaus motina ieškodavo malonumų tik sau. Jai rūpėjo išgertuvės, kompanijos, kasdienybė be įsipareigojimų. Dėmesį ir šiltesnius žodžius moteris dažniau skirdavo ne vaikams, o kompanijose sutiktiems vyrams. Todėl vaikai nematė namuose gero pavyzdžio, negirdėjo nuoširdžių motinos, kuri nesidomėjo jų rūpestėliais, pamokymų.
V. Norkus yra prasitaręs teisėsaugininkams, kad bene nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų jis jautėsi esąs niekam nereikalingas, be to, namuose patirdavęs ir smurtą. Todėl gali būti, kad stokodamas motinos dėmesio jis pamažu vis labiau pradėjo nekęsti visų moterų ir buvo linkęs keršyti joms taip, kaip pats suprato.
Mokykloje – tylenis
Viena iš buvusių V. Norkaus mokytojų, dabar jau garbaus amžiaus pensininkė, nenorėjusi būti įvardyta (esą „Ką gali žinoti šiais laikais – gal atsiųs buvęs mokinys iš kalėjimo kokį chuliganą mane užčiaupti?“), sakė, kad šis mokinys jai – lyg didžiausias jos gyvenimo skaudulys. „Tai liūdniausio likimo vaikas – ir pats nelaimingas, ir kitiems pasėjęs daug skausmo. Namuose jam visada buvo dvasiškai šalta... Kai jis nužudė tą studentę, jaučiau pareigą nunešti gėlių prie jos karsto, pamatyti savo mokinio auką, tyliai atsiprašinėjau... Ir vis dėlto aš esu kategoriškos nuomonės: visi negerumai – nuo šeimos“.
Mokytoja kaip kokią legendą papasakojo vieną epizodą iš V. Norkaus senelių praeities, svarstydama, kad gal vaikas dėl visko nė nekaltas – gal taip jį veikiąs prakeiksmas? Mat V. Norkaus senelė, kadaise sukurdama šeimą, ištekėjo už vyro, kuris dėl jos paliko merginą su vaikeliu. Mergina prašiusi atsitraukti, o jaunoji nepaklususi. Tuomet paliktoji nuotaką prakeikusi – dar pridėjusi, kad prakeikianti ir visą jos giminę. „Ir pati tais prakeiksmais netikiu, bet – ką gali žinoti..?“ – sakė pedagogė.
Mokytoja gerai prisimena, kad mokykloje Vytukas buvo tylus, uždaro būdo vaikas, neaktyvus, niekuo nesidomėjo, neužsukdavo į biblioteką. „Priešingybė savo tėvui, kurį irgi esu mokiusi, – pasakojo ji. – Šis buvo pavyzdingas, smalsus mokinys, suaugęs – patikimas ir doras žmogus. Bet vedęs pateko į neigiamą aplinką, paskui greitai žuvo... O jo Vytukas prasiverždavo tik žaidimuose – pamenu, jis visada siūlydavo žaisti vagis, plėšikus ir policininkus“.
Anot mokytojos, augančiam mažyliui labiausiai reikia dėmesio ir gerų emocijų, o palūžusi našlė Vytuku nesirūpindavo – dažnai išeidavo iš namų, sūnelį palikusi... statinėje.
Užuojautos nepelnė
Už nusikaltimus V. Norkui atseikėta kaip reikiant – jis visam gyvenimui atskirtas nuo visuomenės, kuriai, pripažintas recidyvistu, jis yra pavojingas. Nepavyko rasti nė vieno žmogaus, kuris, nors ir drovėdamasis, pratartų, jog jam gaila iki gyvos galvos įkalinto jauno vyro. Net ir V. Norkų teisme gynusi advokatė Vilija Jurčikonienė tvirtino, kad jam padėtų (pavyzdžiui, parašyti malonės prašymą), bet ne iš gailesčio, o iš pareigos, tęsdama pradėtą savo kaip gynėjos darbą.
„Nors su manimi Norkus elgėsi gana maloniai, o po teismo nuosprendžio net tikrai protingą padėkos laišką parašė, esu tvirta: jis turi mokėti už tai, ką padarė, – sakė advokatė. – Tik man apmaudu, kad niekas nesukruto šį žmogų stabdyti tada, kai jis nusikalto pirmą kartą. Tokie žmonės pas mus pasidaro įdomūs tik tada, kai apie save praneša jau padarę ką nors nepataisomo. Net ir dabar, kai Norkus įkalintas, jį turėtų tirti specialistai – kad užbėgtų už akių kitiems galimiems panašiems gyvenimo paklydėliams. Bet ne – jis nebeįdomus, „nurašytas“, jo poelgiai neanalizuojami. Tuomet ir išeina, kad pati visuomenė ruošia tokius nusikaltėlius“.
Daugeliui policininkų, kurie bendravo su sulaikytu ir suimtu V. Norkumi, jis palikęs nemalonaus žmogaus įspūdį. „Atrodė toks užguitas, susigūžęs, visada akis nudelbęs žmogus – atstumiantis, bet tikrai nepanašus į monstrą, išsigimėlį. Jam toliau gyventi laisvėje būtų buvę sunku – ir kitiems dėl jo būtų buvę sunku“, – sakė Marijampolės policijos viršininko pavaduotojas Skirmantas Andriušis.
Kitas pareigūnas, nenorėjęs skelbtis savo pavardės, užsiminė, kad V. Norkus turėtų tik džiaugtis, jog po studentės nužudymo jos draugai ir giminaičiai jo, duodančio parodymus nužudymo vietoje, nenulinčiavo.
Nužudytosios Eitės (18 m.) motina Irena Kuizinienė, nenorinti vėl aitrinti tebegyjančios širdies žaizdos dėl dukters netekties, iki šiol neranda sau vietos, klausdama savęs, kodėl jos Eitė nužudyta, kodėl dukters kelyje tąkart turėjo pasipainioti šis nepažįstamas iškrypėlis. Moteriai skaudus buvo V. Norkaus atsakymas teisme, kad jis nužudęs, nes bijojęs būti išduotas ir vėl atsidurti už grotų. „Savo laisvę išgama brangino, o kito – net gyvybė nesvarbu“, – graudinosi I. Kuizinienė. Ji guodžiasi bent tuo, kad dukters žudikas įkalintas iki mirties. Ši moteris „Akistatai“ yra sakiusi, kad nebūtų prieš, jeigu dukters žudikas būtų atiduotas linčo teismui – esą atsirastų daug žmonių, galinčių tai padaryti.
Tik faktai:
Kalintis V. Norkus retkarčiais bendrauja laiškais su savo močiute ir motina.
2011 metų sausio 1-ąją Lietuvoje buvo 109 asmenys, nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Pirmuosius 10 metų jie bausmę atlieka kalėjime, o vėliau, jei gerai elgesi, gali būti perkelti į pataisos namus, kur daugiau erdvės.
Nuteistieji iki gyvos galvos, 20 metų praleidę už grotų, gali pateikti malonės prašymą, kad bausmė būtų sušvelninta. Sušvelnintos bausmės terminas negali būti trumpesnis negu 25 metai.
Irena ZUBRICKIENĖ
