Dokumentų restauratorė Zita Šliogerienė po darbo nepuola ruošti vakarienės savo vyrui žinomam filosofui Arvydui Šliogeriui. Kelerius metus moteris – aistringa fotografė, todėl grįžusi namo pirmiausiai sėda prie kompiuterio atrinkti labiausiai vykusių dienos kadrų. Vasario 15–ąją ji surengs ir geriausių savo darbų parodą.
Deimantė ZAILSKAITĖ
Traukia užribio žmonės
Vilniaus universiteto bibliotekos Restauravimo skyriuje dirbanti Z. Šliogerienė vasarį kaip tik minės savo šešiasdešimtmetį, ta proga pristatys ir fotografijos darbų parodą.
Z. Šliogerienė dažniausiai fotografuoja miesto žmones. Būsimai parodai irgi pasirinko ne peizažo, o žymiai artimesnes žmonių fotografijas, nors gerai supranta, kad daugelio akiai mielesni gamtos vaizdai: „Fotografija man kalbėjimas. Kalbėjimas kitokia, ne verbaline, žymiai universalesne vaizdų kalba. Ir kalbu fotografuodama peizažą, augalus, paukščius, vabalėlius ir žmones. Labiausiai traukia žmonės. Kartais pagalvoju – kodėl?.. Juk esu kaime išaugusi ir labai gerai jaučiuosi gamtoje. Tačiau gamta, matyt, realybėje man atrodo gražesnė nei nuotraukose. O žmonės tikriausiai gražesni ir geresni fotografijose – prie valkatos gyvenime tikriausiai net atsistoti nenorėtum, o nuotraukoje pamatai jį visai kitokį. Ir apskritai užribio žmonės mane traukia: jie man atrodo laisvi, neįsitempę, nesuvaržyti jokių normų ar taisyklių. Mano nuotraukose reti jaunų žmonių veidai. Arba seni, arba vaikai. Jauni man neįdomūs, nes jie visi labai vienodi. O seno žmogaus veidas, rankos ar siluetas labai išraiškingi, daug kalbantys“.
Iš pradžių Z. Šliogerienė ketino fotografuoti kaimo žmones. Tiesiog jai labai gražūs žmonės, dirbantys lauko darbus, kasantys bulves, skinantys obuolius. Bet, giliam fotografės liūdesiui, kaimai yra ištuštėję.
Pomėgiai suartina
Kartais Z. Šliogerienė fotografuoja ir savo vyrą filosofą, Vilniaus universiteto profesorių A. Šliogerį. Zita juokauja, kad daro gerus Arvydo portretus iš nugaros.
Tik ar vyras nepyksta, kad namo grįžusi žmona iškart puola ne vakarienės ruošti, o prie kompiuterio peržiūrėti fotografijų?.. Pasirodo, Šliogeriai iš maisto ruošos bei valgymo nedaro jokio kulto, todėl jų namuose nėra įprasta ruošti vakarienę. „Dar to betrūko, kad Zita man ruoštų vakarienę“, – iš kito kambario pasigirsta A.Šliogerio balsas.
Be to, pomėgį fotografuoti turi ir sutuoktinis: „Man atrodo, bendri interesai ir užsiėmimai suartina“. Anot Antuano de Sent Egziuperi (Antoine de Saint–Exupery), mylėti – tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, o žiūrėti viena kryptimi. Panašu, kad Šliogeriams tai puikiai sekasi. Jie ne tik drauge vyksta fotografuoti – rugsėjį Zita ir Arvydas buvo surengę savo fotografijų parodą, taip pat išleido šių metų kalendorių su Zitos nuotraukomis ir Arvydo tekstais.
Kasdien su fotoaparatu
Z. Šliogerienė fotografuoja tik ketverius metus, nors fotografija tikriausiai būtų užsiėmusi ir dar anksčiau, jeigu ne juostiniai aparatai. „Su skaitmeniniu aparatu viskas taip patogu, – džiaugiasi ji. – Reikia nusipirkti gerą aparatą, kompiuterį, ir viskas. Net kompiuteriu išmokau dirbti vien dėl fotografijos. Atsimenu, kai gyvenome su vaikais, nuo jų kambaryje stovinčio kompiuterio net dulkių nuvalyti nesinorėdavo, nes jis man atrodė toks svetimas. Sakiau, kad niekada neprisėsiu prie kompiuterio“.
Gerą profesionalų fotoaparatą, kurio vien objektyvas kainavo 8 tūkst. litų, Z.Šliogerienei padovanojo vyras. Esant šiltiems orams, ponia Zita kiekvieną dieną nešiojasi vyro dovaną, nors nemažai sveriantį prietaisą gana sunku tampytis su savimi. „Iš pradžių nesmagiai jausdavausi su fotoaparatu eidama ir į darbą, ir iš jo, bet vėliau įpratau. Į darbą paprastai išsiruošiu šiek tiek anksčiau, išlipu keliomis stotelėmis toliau ir fotografuodama pereinu per miestą iki darbo. Ir grįždama namo lygiai taip pat. Prisimenu, sūnus kartą sako: „Mačiau tave su fotoaparatu mieste... Atrodei linksmai...“ Matote, fotografuodamas turi ir atsiklaupti, ir ant ko nors pasilypėti, ko gero, neretai iš tiesų atrodai linksmai“, – juokiasi ji.
Moteris net nesuskaičiuotų, kiek kartų mieste buvo užkalbinta angliškai ar prancūziškai tų pačių lietuvių. Šiems atrodo, kad jeigu vaikštai su dideliu fotoaparatu ir dar su cigarete rankoje, būtinai turi būti iš kažkur atvykęs turistas.
„Žmones dažniausiai fotografuoju paslapčia – tada jie nepozuoja ir išlieka savimi“, – išduoda Z. Šliogerienė. O kai ją fotografuojančią pastebi, reaguoja visaip. Ponia Zita prisiminė, kai kartą grįždama iš darbo Pilaitėje fotografavo drugelius ir išgirdo dvi moteris sakant: „Va, vaikšto čia su fotoaparatais, prisifotografuoja, o paskui automobilius vagia“. Tada nenutylėjau ir šūktelėjau: „Ponia, kuris automobilis yra jūsų?“
O kartą pavakare senamiestyje du apgirtę vyrukai prašėsi būti nufotografuojami. „Jie taip gražiai abu apsikabino su cigaretėmis ir buteliais rankose, kad ėmiau ir užfiksavau vieną kitą kadrą. Tada jie ir sako: „Nu, va, kaip gerai, dabar turėsite mūsų fotografiją prisiminimui, – juokiasi tai prisiminusi moteris. – Kartą Užupyje užklydau giliai į kiemus ir aiškiai supratau, kad gal man geriau išeiti į gatvę...“
Zita per vasarą padaro tik 10–20 nuotraukų, kuriomis yra patenkinta ir drąsiai gali rodyti kitiems bei siųsti į parodas, bet ir likusios yra mielos širdžiai. „O, taip, vasaros labai laukiu. Antra vertus, žiemą atsiverti tas nuotraukas ir vėl vasaroje esi...“
