Kas iš tiesų slepiasi šiuolaikinės moters stiprybės šešėlyje? Kokia kita deklaruojamo savarankiškumo pusė? Ar laiminga šiuolaikinė šeima? Apie tai Kovo 8-osios išvakarėse kalbėjomės su žurnaliste Zita Kelmickaite.
Į klausimą, kaip pasikeitė moters vaidmuo visuomenėje per pastaruosius porą dešimtmečių, pašnekovė atsakė: „Moters vaidmuo pasikeitė labai smarkiai, moterys tapo savarankiškesnės, laisvesnės, ėmė siekti karjeros, dabar jos gyvenime turi gausybę pasirinkimo galimybių – gali laisvai rinktis profesiją, darbą, visas pasaulis joms po kojomis.... Tai linksmoji dalis, tačiau esama ir liūdnosios: kur vyrai, kurie būtų verti tokių moterų?
Staiga nutinka taip, kad puikią specialybę turinčios ir gerai uždirbančios dailiosios lyties atstovės pamato, kad neliko joms tinkamų vyrų. Tą patį galiu pasakyti ir apie jaunas paneles. Tarp savo studenčių matau labai protingų, ambicingų merginų ir kyla klausimas: nejaugi jos, išsilavinusios, dailios, apsisprendusios, stokoja savęs vertų partnerių? – klausė Z. Kelmickaitė.
Dardantis „šeimos vagonas“
Pašnekovės teigimu, moteriško savarankiškumo ir stiprybės atsiskleidimas sudrebino vyrų pasaulio pamatus: „Jų darosi gaila, nes vyrai tarsi neteko vyriškumo. Moterys nenorėjo aklai paklusti ar lyg avytės linkčioti, bet kažin ar gali daryti puikią karjerą ar siekti kitų tikslų, kai laukia šalti namai ir neišvirta sriuba. Gyvenimas tampa tarsi traukinio vagonas. Reikia džiaugtis, kad moterims keliai atviri, bet „šeimos vagonas“ ėmė tratėti. Tai baisu, nes namai turi kvepėti maistu ir visi turi jausti, kad namai yra gyvi. Jei šeimoje niekas nesusėda prie pietų stalo, ir nebelieka progos visiems susirinkti, pabūti kartu – tai šiuolaikinės šeimos tragedija.“
Skandinavės dažnai apibūdinamos kaip labai emancipuotos ir savarankiškos moterys, o štai Balkanų regione joms dažniau tenka šeimos namų židinio kurstytojų vaidmuo. Kurioje vietoje šiame kontekste yra mūsų tautietės? „Lietuvės yra paklusnios moterys, juk net liaudies dainose nerasime pavyzdžių, kur būtų aukštinamas moterų savarankiškumas. Kai jauną merginą išleidžia už vyro, tautosakoje visada prašoma neduoti už seno, neduoti už našlio ir už gituoklio. Pažiūrėkite, kaip pasikeitė pasaulis. Dabar galvojama taip: dieve, tik duok kokį seniuką, kurį būtų galima greitai nusmaugti ir gerai gyventi.“
Pageidautinas jaunikis – senas našlys
Z. Kelmickaitė prisiminė pavyzdžius iš lietuviškos tautosakos, kai sakoma: „Kai eina senis, tai degutu smirda, vyžos žliugsi, o kai eina jaunas, tai povo plunksna mirguliuoja, batai girgžda.“ Ne ką geriau, pasak pašnekovės, atsiliepiama apie našlį: „Našlio lova išgulėta, meilūs žodžiai iškalbėti, prie našlelio duonos gausi, bet širdelės neapgausi.“
„Jei dainose esama siužeto, kai moteris dėl ją skriaudžiančio girtuoklio vyro grįžta su mažais vaikais pas mamą, jai atsakoma, kad „vaikelius pasiimsiu, o tavęs tai ne“. Vadinasi, lyg ir nėra kam pasiskųsti“, – kalbėjo Z. Kelmickaitė.
Pašnekovė užsiminė apie dar vieną moterų savarankiškumo aspektą: „Nors moteris yra labai savarankiška ir gali imtis bet kokio sunkesnio darbo, net didelius pinigus mokėdama moteris negali pasamdyti gero tėvo ar tikro jausmo.“
Z. Kelmickaitės teigimu, šiandien šeimoje neišmokstama pakantumo, o kartais stinga ir vienybės jausmo. „Apsidairykite, kiek aplink yra vienišų vaikų, pasiilgusių metus ar daugiau nematytų tėvų. Dažnai tenka važinėti po Lietuvą. Tragedijos tikrai nėra: matau net labai kukliai gyvenančias moteris, kurios nori, kad vaikai augtų Lietuvoje, ir iš paskutiniųjų stengiasi sudaryti tam sąlygas – naktimis siuva ir lopo, drabužėlius perka skudurynuose. Jos nori gyventi šeimose. Kitos uodegas papūtusios išlėkė į užsienį ir sako, kad ten geriau gyventi, bet šeimos iškriko ir tas gyvenimas tapo tarsi pravažiuojančio traukinio vagonas.“ Pašnekovės teigimu, argumentas, kad mūsų šalyje šeimos skursta ir todėl nėra kitos išeities, kaip tik emigracija, tikrai nėra lemiantis, nes kartais tiesiog neužtenka kantrybės ir pastangų padaryti gyvenimą geresnį.
„Nesuprantu, kaip gali mama kam nors palikti savo vaiką. Tačiau ši tema niekam neįdomi, kur kas įdomiau, kas su kuo sugulė ar prie ko prigulė, kiek uždirbo. Televizijos ekranuose turėtų ne švysčioti kokios nors rožinės kelnaitės, o būti rodomi paliktų vaikų veidai, kurie sakytų „mama, kodėl aš vienas jau kelinti metai, močiutė sensta, esu nelaimingas, kad negaliu būti su tėvais...“ – kalbėjo Z. Kelmickaitė.
Į klausimą, ar šiuolaikinė moteris sugeba išlikti moteriška, Z. Kelmickaitė atsakė: „Aš visada buvau ir būsiu tik už tokias moteris, kurios išlieka moteriškos. Moteris negali leisti sau atrodyti kaip nuplauta siena – be akių, antakių ar lūpų. Tos, kurios aiškina, kad viso to nereikia, yra nučiužusios ir nudryžusios. Jei po moters kojomis žemė nedainuoja, tai, brangioji, laikas susirūpinti.“
