Naiviai maniau, kad per tuos dešimt sparčios emigracijos metų į svečią šalį išvykusiųjų savimonė išaugo iš vaikiškų puskelnių, ir emigrantai tapo rimtesni, ėmė domėtis šalies, kurioje gyvena, įstatymais ir atsakingiau tvarkyti reikalus. Klydau. Tokių, kurie padarę pažeidimus dangstosi kalbos nemokėjimu ir nesusigaudymu, tuntai. Ir nebūtinai tai žmonės, kurie atvažiavo vakar.
Visai neseniai buvau paprašyta pavertėjauti. Paskambino per pažįstamus mane susiradęs tautietis – rytoj teismas, prašyti, kad atidėtų, per vėlu, o visus dokumentus tvarkęs agentūros atstovas atostogauja. Jis pats nemoka angliškai.
Teismas dėl pašalpų vaikams. Mokesčių inspekcija nusiuntusi užklausą nurodytu adresu ir nustatytais terminais negavusi atsakymo, nutraukė pašalpų mokėjimą bei įtarusi apgaulę, pareikalavo grąžinti jau išmokėtus pinigus. Vaikų tėvas padavė apeliaciją, ir po kiek laiko viskas atkeliavo į tribunolą – taip čia vadinamas supaprastintas civilinius ginčus nagrinėjantis teismas.
Kiek girdėjau, nemažai daliai tautiečių su tuo tribunolu yra tekę susidurti. Nieko ypatingo ir beveik nebūtų kainavę, nes advokato čia nereikia, jei vaikų tėvas būtų mokėjęs angliškai. Nemokėjo, tad visus reikalus tvarkyti perdavė konsultacinei agentūrai. Kiek agentūros paslaugos kainavo, nesiteiravau, turbūt nemažai, žinant, kiek yra imama vien už laiško parašymą. O tų laiškų vyrukas turėjo prisidėjęs storiausią segtuvą.
Nukeliavus į tribunolą kilo klausimas, kodėl pildant anketą teismui, buvo pažymėta, kad vertėjo nereikės, jeigu atsakovas nemoka angliškai. Paaiškėjo, kad dokumentus pildė agentūra, o agentūros darbuotojas angliškai moka ir žadėjo būti teisme.
„Ne atstovas, o jūs turėsit atsakinėti į klausimus, – paaiškino teisėjas. – Ir vertėjauti turės mums dirbantis vertėjas, o ne kažkas iš šalies.“
Aš buvau „kažkas iš šalies“. Ir nors teisėjas pagyrė mano vertėjavimą ir pasiguodė, kad ne visi teismo vertėjai taip greitai ir sklandžiai tą daro, vertėjauti tribunolo posėdžiuose nebūčiau galėjusi. Lygiai taip pat to negalėtų daryti ir agentūros atstovas. Aš tų taisyklių nežinojau. Kita vertus, nebūtinai turiu žinoti, konsultacijomis neužsiimu. Bet kodėl agentūra nepasivargino to išsiaiškinti?
Teisėjas smalsavo, kodėl mano tautietis per 7 gyvenimo Anglijoje metus neišmoko angliškai. Šis teisinosi, kad daug ir sunkiai dirbo. Koks tas darbas? Vairuotojas. Tada teisėjui parūpo, ar jo vairuotojo pažymėjimas angliškas. Įtariu, kad tai nebuvo vien paprastas smalsumas, manau, teisėjas jau iš patirties žinojo, ko klausinėti, jeigu pasitaikė lietuvis. Kaip pirštu į akį – aišku nepakeistas. Teisėjas paaiškino, kad po 12 gyvenimo JK mėnesių vairuotojo pažymėjimą reikia būtinai pasikeisti, nepakeitus jis gali būti baudžiamas kaip kriminalinis nusikaltėlis.
Paskui pasidomėjo, ar atsakovas gerai susipažinęs su dokumentais. Bendrais bruožais? Tada paragino viską pačiam išsiaiškinti, kad atsakinėdamas į posėdžio metu pateiktus klausimus nepainiotų faktų, nes nuo jo atsakymų priklausys sprendimas, atidėjo posėdį kitam kartui. Jis nepyko dėl sugaišto laiko, kaip dėl to nepyko ir į posėdį atvykusi Mokesčių inspekcijos atstovė. Ne tik nepyko, išėjus iš teisėjo kabineto ji stabtelėjo ir paaiškino, kad nepaisant to, jog mano tautietis teisiasi dėl anksčiau išmokėtų pašalpų grąžinimo, tai nepanaikina jo teisės vėl iš naujo prašyti pašalpų.
Patarinėti, kaip tvarkyti savo reikalus, tikrai nebuvo jos pareiga. Lygiai ir teisėjas neprivalėjo perspėti dėl to, kad būtina pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Tačiau jie tai padarė. Todėl tautiečiai – mokykitės angliškai! Tada galėsit tiesiai klausti atitinkamų institucijų tarnautojų to, kas jums rūpi, ir gauti išsamius ir geranoriškus atsakymus. Ir nereikės už tai mokėti!
Ir nustokit apsimetinėti, save ir kitus durninti, manydami, kad kalbos nemokėjimas yra tinkamas pasiteisinimas. Pareigūnai čia tikrai atidūs ir atjaučiantys, bet nereikia tuo piktnaudžiauti. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kalbos nemokėjimas – irgi.
Zita ČEPAITĖ
