Jeigu kas paklaustų, koks lietuviškas patiekalas labiausiai atitinka prakutusio ir šiuolaikišku save laikančio lietuvio charakterį, sakyčiau – šakotis. Anksčiau manydavau, kad lietuvis kaip cepelinas – nors iš viršaus bulvių tarkiais aplipęs, bet su gerai paruoštu mėsos, grybų ar varškės įdaru viduje. Prisipažinsiu, buvo ir toks metas, kai lietuviai atrodė tikri kugeliai – be formos ir be rimtesnio turinio. Bet tie ramūs laikai praėjo, dabar, kur pažvelgsi, ten šakočiai.
Jeigu troleibuse ar parduotuvėje netyčia susidūrus kas nors pasako „atsiprašau“, gali beveik nesuklysdamas spėti, kad tai tavo brolis emigrantas, atostogų į gimtinę parvykęs. Tą pastebi net tie, kurie iš Lietuvos niekur išvažiavę nebuvo ir išvažiavusius smerkia. Kad emigrantai atsiprašinėja, vietiniams patinka. Matyt, jų manymu, emigrantai taip ir turi elgtis. Bet patys vietiniai mandagumo manierų perimti nesiskubina. Nes Lietuvoj atsiprašinėti nemadinga. Lietuvoj madinga stumdytis.
Vieną dieną senyvo amžiaus moterį palydėjau į turgų – norėjo nusipirkti uogų, grybų ir kitokių miško ir daržo gėrybių. Per tą pusantros valandos, kol vaikštinėjom tarp prekystalių, sunkiai vaikštanti moteriškė buvo pastumta net tris kartus. Ir niekas nė karto neatsiprašė, droždavo savo keliais neatsigręždami, ar jei atsigręždavo, tik tam, kad piktai ligotos senolės pusėn dėbteltų. Tarsi sakytų – sėdėk namie, ko čia painiojies po kojom.
Požiūris, kad senas žmogus - tai kliuvinys, Lietuvoj labai gajus. Su tuo požiūriu susidurti teko ne tik turguje – tai tikrai ne ta vieta, kur galima tikėtis gerų manierų. Tačiau toks „turginis“ santykis su silpnesniu žmogum įsigalėjęs visur – poliklinikose, ligoninėse, valstybinėse įstaigose, net privačiose įmonėse. Tiesa, privatininkai nesistumdo, jie elgiasi kitaip, užuodę, kad žmogus sunkiai susigaudo, ne visas naujoves supranta, nededa pastangų, kad tas naujoves išaiškintų, o paprasčiausiai apmulkina.
Anksčiau, kai dauguma lietuvių tebebuvo panašūs į cepelinus ar kugelius, vakarietiškų knygelių pasiskaitę gyvenimo būdo mokytojai į jų neišpaikintus smegenis pripūtė pernelyg daug perdėto pasitikėjimo savimi. Taip užaugo galvas pakėlusių karta ir užvertė tas galvas taip aukštai, kad nebemato nieko kito, tik savo užriestą nosį. O kai savo nosį tematai, tada nebereikia nei mandagumo, nei paslaugumo, nes kiti aplink neegzistuoja.
Beje, valdžios požiūris į senyvus žmones irgi stokoja pagarbos. Jeigu valdžiai reikia savo biudžetą subalansuoti, kas nukenčia pirmieji? Tikrai ne verslininkai, teisėjai ar valdininkai, t.y. turtingi ir įtakingi. Nukenčia pensininkai, nes jie nepajėgia apsiginti – nelabai susigaudo, kaip tai padaryti, o ir pinigų į teismus eiti neturi.
Valdžia, kuri privalėtų apginti silpnuosius, pataikauja stipriesiems. Kai tokia politika, toks ir požiūris. Jeigu dar pajėgi „šakotis“ ir apginti save, su tavim skaitosi, jei ne – nesipainiok po kojom. Lietuva skirta tik stipriesiems, tiems, kas gali sparčiai žingsniuoti ir turi jėgų kitus iš kelio išstumdyti.
Beje, kad lietuviai gerbia „šakotus“ pastebėjo ir reklamos davėjai. Štai vienas lietuviškas bankas skelbia: „Tu gali šakotis su (nurodyta kokio)banko kortele“. O reklamos kūrėjai labai greitai pagauna, kas žmonėms patinka ir ką jie vertina...
Zita ČEPAITĖ
