Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dekano, prof. Zenono Butkaus neseniai habilitacijai pristatyme darbe teigiama, jog tarpukario Lietuvos ir kitų Baltijos šalių politinis gyvenimas buvo įtakojamas sovietų net keliais pjūviais.
Anot jo, buvo palaikomas ištikimiausias sovietizacijos instrumentas – komunistai, naudotasi ekonominiais svertais ar geopolitinės konjunktūros pagrindu suviliotais asmenimis. Galiausiai buvo pažeistas visuomenės budrumas ir gebėjimas priešintis agresijai. Apie anų ir šių dienų aktualijas su juo kalbasi Tomas Čyvas.
- Kada galima kalbėti apie šių procesų pradžią? Kaip tai pavadinti – Lietuvos valstybininkų flirtu su Kremliumi?
- Gal flirtu ir nepavadinčiau. Pačią pradžią padiktavo sudėtinga Lietuvos geopolitinė padėtis. Ypač Vilniaus klausimas. Juk sostinė buvo prarasta ir politikai ieškojo būdų, kaip kuo greičiu ją atgauti. Tada manyta, kad tą gali padėti padaryti Vokietija arba Sovietų Rusija. Pastaroji tuo sėkmingai ir naudojosi.
Baltijos šalys apskritai buvo gana nesunkiai paveikiamos svetimų įtakų ir Lietuva taip pat. Man pačiam dar prieš 18 metų pavyko nustatyti, kad sovietai veikė keliais pjūviais. Remta Lietuvos komunistų partiją,tačiau tai buvo silpni sąjungininkai. Tautininkai taip pat susilaukė paramos, nes dėl Vilniaus buvo ypač priešiški Lenkijai. Tiesa, tai tebuvo kiek daugiau nei pora tūkstančių dolerių spaudai leisti. Tačiau, kad ir nedidelė, bet laiku, kritiniu momentu suteikta piniginė parama, sustiprino tautininkų prosovietinę orientaciją.
Įdomu, kad kur kas daugiau jau tada gavo laikraštis „Echo“. Taip pat parama gaudavo Lietuvos baltarusių organizacijos. „Užėjo baltarusiai ir ištuštino mūsų kasą“, - sakoma sovietų ambasados ataskaitose. Dar tada buvo suformuota ir sovietų atstovybei pristatyta „istorinė“ koncepcija apie tai, jog Lietuvos didžioji kunigaikštystė, esą, buvo baltarusiška valstybė, o lietuviai neva tėra tik žemaičiai.
- Taigi – Sovietai įtakojo Baltijos šalių politinius procesus. Kokiu mastu ir kaip tai pasireiškė?
Mastas buvo tikrai nemenkas. Tuo metu galiojo nuostata, kuri nežinia ar pakito ir dabar, jog Maskvos diplomatai ir Baltijos ir kitose šalyse turi ne tik vykdyti diplomatinę misiją, bet ir valdyti politinius procesus. Dar Molotovas yra sakęs, jog sovietai geriau žino padėtį Jungtinėse Amerikos Valstijose, nei JAV vyriausybė. Yra išlikę ir vaizdingų diplomatinių instrukcijų, kur teigiama, jog politinį procesą konkrečioje šalyje dera valdyti, „kaip muzikantui savo instrumentą“.
- Kaip skyrėsi poveikis Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims?
- Pirmiausia, visur sovietai buvo išanalizavę ir puikiai perpratę nuotaikas, aplinką, partijų veiklos ypatybes. Pavyzdžiui, Estijoje ar Latvijoje daugiausiai veikta per ekonomiką, politikų, galinčių proteguoti atitinkamas firmas rėmimą ir iš to sekančias priklausomybes. Estijoje net ir prezidento institucija įsteigta tik tam, kad ją galėtų užimti sovietams reikalingas žmogus, nes „kvailai demokratinė“ sistema jiems niekaip netiko. K. Petsas buvo Estijos ir Sovietų Sąjungos prekybos rūmų pirmininkas. Nors tie rūmai dirbo nuostolingai, nuostolius padengdavo sovietai, šitaip patraukdami į savo pusę verslą. K. Petsas fiktyviai buvo įdarbintas kitoje firmoje ir gaudavo honorarą. Nustatyta, kad jis gaudavo kelis kartus didesnį atlyginimą nei vėliau, būdamas Estijos prezidentas. Be to, jis gaudavo procentus nuo pajamų, kurias gaudavo estų firmos, vykdydamos rusų užsakymus.
Lietuvoje buvo kitaip. Čia sovietai rado esminį ir viską supaprastinantį svertą – Vilniaus klausimą. Tereikėjo palaikyti patriotinį įkarštį ir kažką žadėti.
Svarbu suprasti, kad tai buvo globalių procesų dalis. Šalys esančios tarp Vokietijos ir Rusijos, visos buvo vienaip ar kitaip veikiamos – nuo Balkanų iki Suomijos. Galiausiai – jokios realios koalicijos ir nesusiformavo, nors mėginimų buvo. Vilniaus klausimas buvo tam tikra kliūtis formuotis koalicijai tarp Lenkijos ir Baltijos valstybių. Sovietams tai tiko.
- Apie finansinę paramą tautininkams kalbama aptariant laikotarpį iki 1926-ųjų metų perversmo. Kaip tai keitėsi vėliau?Tautininkai išliko svarbūs?Kodėl netiko kitos partijos?
- Sovietams tautininkai išliko labiausiai tinkami dėl jau minėtų priežasčių – jie buvo labiausiai nesutaikomi Vilniaus klausimu. Kairiosios – Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų partijos buvo nenuoseklios pačių sovietų atžvilgiu, o labiausiai netiko Krikščionių demokratų partija. Ši – tvirta dešinioji organizacija, išlaikiusi įtaką net ir trečiajame Seime, sovietų požiūriu, buvo labiausiai pavojinga. Mat buvo kažkiek orientuota į Vatikaną ir, kas sovietams buvo baisiausia grėsmė, galėjo dėl to imti ir suartinti Lietuvos bei Lenkijos pozicijas, pamėginti švelninti Maskvai palankų priešiškumą. Tautininkai – kas kita. Tai buvo smulki partija, kurią reikėjo proteguoti, kad A. Smetona ir A. Voldemaras (sovietų supratimu – „pernelyg profesoriai“) ir po 1926-ųjų perversmo sugebėtų atsispirti krikdemų įtakai.
- Ar įžvelgiate kažkokį tiesioginį ryšį tarp sovietų palankumo ir paramos tautininkams bei A. Smetonos režimo kapituliacijos 1939—1940 – aisiais metais?
- Ne, tiesioginio ryšio vis dėlto aiškiai nematyti. Manau, nemažai lėmė ir objektyvi geopolitika ir vyravęs nesveikas, paviršutiniškas optimizmas, tarptautinių realijų nesuvokimas. Nors, kaip minėjau, Vilniaus klausimas ir tai, kaip tuo naudojosi sovietai, trukdė susiformuoti tam tikroms tarptautinėms koalicijoms. Tačiau tai vėl – geopolitika. Nemanau, kad 1939-1940 m. įvykius lėmė kažkokia korupcija.
Kažkaip manyta, kad Baltijos šalys lyg ir pajėgs atsilaikyti, nesvarbu, kad Rusija didelė... Agresijai ruoštis ir „Manerheimo linijas“ kasti derėjo kur kas anksčiau, nei 1939-aisiais.
- Anomis dienomis nenorėta ar nesugebėta įžvelgti realybės? Kokios sąsajos su šiomis dienomis?Ar anomis dienomis susiklosčiusi padėtis, kuomet sovietai realiai kontroliavo politinius procesus, aktualūs ir šiandien? Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvą vargu ar vadintume demokratine šalimi, o kokia padėtis dabar?
- Oficialiai dabar tikrai galime kalbėti apie egzistuojančią demokratiją. Veikia visi formalūs demokratiniai institutai. Tiesa, jie ne visada ir dabar efektyvūs.
Pavyzdžiui, man akivaizdu, jog dabartiniai infliaciniai procesai yra daugiau politinės, nei ekonominės kilmės. Čia tik tautai pasakojami keli teiginiai iš devynioliktojo amžiaus pabaigos liberalizmo teorijos, kad niekas į nieką negali kištis ir rinka, neva, viską sutvarkys.
Vadinamosios „tradicinės“ partijos, šiandien kažkodėl yra atsukusios žmonėms nugaras. Baisiausia tai, jog tai vyksta artėjant rinkimams. Daugybė žmonių Lietuvoje yra ties, jei ne fizinio, tai bent emocinio išsekimo riba. Lyg būtų daroma viskas, kad kuo daugiau laimėtų R. Pakso ar V. Uspaskicho partijos.
- Kokios to priežastys? Minimas „valstybės užvaldymas“? Vėl kažkas kontroliuoja mūsų politinius procesus?
- Štai ir manau, kad mūsų politinį procesą reikia bent jau bandyti studijuoti ir realiai suvokti. To, deja, iki galo nepajėgiame. Nenuostabu, nes humanitariniai mokslai finansuojami ne procentais, o daugybe kartų mažiau už visus kitus. Politiką ir istoriją šiandien, studijų finansavimo politikos kūrėjų nuomone, matyt, galima komentuoti bet kam. Kaip krepšinį komentuoja kiekvienas lietuvis. Lyg analizuojant tuos procesus irgi užtektų mėgėjiško supratimo. Tai kryptingai kuriama praktika, kurios rezultatas – procesų nesuvokimas. Kieno tai gali būti projektas?
