Šaltojo karo pabaiga turėjo reikšti naujo amžiaus, kuriame pagrindinės pasaulio galios daugiau nediktuotų savo kaimynams, kaip jiems elgtis, pradžią. Štai kodėl Rusijos invazija į Gruziją yra tokia tragiška ir potencialiai grėsminga. Rusija šiandien stebima: ar ji ir toliau pasikliaus prievarta, siekdama savo imperinių tikslų, ar bus linkusi dirbti naujai besiformuojančioje tarptautinėje sistemoje, kurioje yra vertinamas bendradarbiavimas ir konsensusas.
Nuožmus Maskvos bandymas pajungti savo valiai šitą mažą nepriklausomą demokratiją primena Stalino laikus. Gruzijos užpuolimas yra panašus į tai, ką Stalino Sovietų Sąjunga 1939 m. padarė Suomijai: abiem atvejais Maskva despotiškai, brutaliai ir neatsakingai panaudojo jėgą, kad pastatytų ant kelių silpnesnį demokratinį kaimyną. Klausimas šiandien yra toks – ar globali bendruomenė gali pademonstruoti Kremliui, kad už beatodairišką jėgos panaudojimą, siekiant anachronistinių imperinių tikslų, teks sumokėti.
Šitas konfliktas brendo ne vienerius metus. Rusija sąmoningai žlugdė Gruzijos teritorinį vientisumą. Maskva skatino separatistinius procesus keliose Gruzijos provincijose: Abchazijoje, Adžarijoje ir, žinoma, Pietų Osetijoje. Ji rėmė sukilėlių vyriausybes, apginklavo jų pajėgas ir net suteikė Rusijos pilietybę šių teritorijų gyventojams. Paramos veiksmai suintensyvėjo, kai Gruzijoje įsitvirtino provakarietiškas demokratinis režimas, o Rusijos Ministro Pirmininko Vladimiro Putino neapykanta Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, gavusiam išsilavinimą Jungtinėse Valstijose, tapo asmeniniu reikalu.
Tarptautinė bendruomenė nesiėmė pakankamų atsakomųjų veiksmų. Per pastarąsias savaites Gruzijos pasienyje įvyko serija incidentų, kuri sugriovė trapią taiką ir davė pradžią kariniams veiksmams, kurių metu Gruzija nesėkmingai pabandė nušalinti Pietų Osetijos (mažas regionas, kuriame gyvena apie 70000 žmonių) „vyriausybę“. Toks veiksmas, galbūt, buvo neapgalvotas, bet stebint Rusijos karinį atsaką darosi akivaizdu, kad Maskva laukė tokio žingsnio kaip preteksto jėgos panaudojimui. Didelis Rusijos kontingentas greitai įžengė į Pietų Osetiją, o po to – į Gruziją. Buvo pasiųsti tankai į Gori miestą. Vėliau buvo pradėtas jo ir sostinės Tbilisio bombardavimas.
Rusijos agresija Gruzijos atžvilgiu neturėtų būti vertinama atsietai nuo konteksto. Faktas yra tas, kad Putinas ir jo bendražygiai Kremliuje nesusitaikė su postsovietinėmis realijomis. Putinas buvo atviras, kai prieš kurį laiką pareiškė, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo „didžiausia [XX] amžiaus geopolitinė katastrofa“. Tokios nepriklausomos demokratijos kaip Gruzija ir Ukraina Putino režimui yra ne tik istorinės anomalijos, bet ir tiesioginė politinė grėsmė.
Ukraina visai galėtų tapti sekančiu karštu tašku. Rusijos lyderiai jau atvirai kvestionavo Ukrainos teritorinį integralumą. Taip pat jie pažymėjo, kad Krymas (Ukrainos dalis) turėtų būti sugrąžintas Rusijai. Panašiai Rusijos spaudimas Moldovai baigėsi efektyviu šios mažos buvusios SSRS respublikos padalijimu. Be to, Maskva toliau bando izoliuoti tokias Centrinės Azijos respublikas kaip Kazachstanas ir Uzbekistanas. Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija ir Estija) yra Rusijos ekonominių sankcijų ir kiberatakų objektas.
Statymai yra aukšti. Iš esmės visų postsovietinių valstybių nepriklausomybė yra pavojuje. Rusijoje, atrodo, vyrauja nuostata, kad SSRS ribose turi būti sukurtas kažkoks supranacionalinis darinys, valdomas iš Kremliaus. Šis požiūris iš dalies atspindi tas nacionalistines nuotaikas, kurios vyrauja Rusijos elito tarpe. Buvęs prezidentas ir dabartinis Ministras Pirmininkas Vladimiras Putinas skatina jas Rusijos visuomenėje ir išnaudoja savo politiniams tikslams pasiekti, taip sukeldamas dar didesnę nacionalizmo bangą šalyje. Kai kas šiandien net kalba, kad Rusija atnaujins savo karinį buvimą Kuboje kaip atsaką į tai, jog JAV remia postsovietinių valstybių nepriklausomybę.
Vakarams, ypač Jungtinėms Valstijoms, konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos yra moralinis ir geostrateginis iššūkis. Moralinė dimensija yra akivaizdi: maža šalis, kuri tik neseniai beveik po dviejų Rusijos dominavimo amžių iškovojo nepriklausomybę, nusipelno tarptautinės paramos, kuri neapsiribotų vien remiančiomis deklaracijomis. Kitas yra geostrategijos klausimas. Nepriklausoma Gruzija yra svarbi kaip tarptautinio naftos tranzito šalis. Šiuo metu veikia naftotiekis Baku (Azerbaidžanas, esantis prie Kaspijos jūros) – Tbilisis (Gruzija) – Ceyhanas (Turkija). Jis garantuoja Vakarams priėjimą prie Centrinės Azijos energetinių resursų. Jeigu šitas priėjimas bus uždarytas, Vakarai praras realią galimybę diversifikuoti savo energetinį importą.
Vakarai privalo atsakyti į Rusijos agresiją aiškiai ir tvirtai. Tai nereiškia jėgos panaudojimo. Taip pat nereikia veltis į naują Šaltąjį karą su Rusija. Tačiau Vakarai, ir ypač Jungtinės Valstijos, turėtų tęsti tarptautinės bendruomenės mobilizaciją, kad ji pasmerktų Rusijos elgesį. Kandidatai į prezidentus Barack Obama (kurį aš palaikau) ir John McCain turėtų vieningai paremti Prezidento Bush pastangas pasipriešinti Rusijos veiksmams. Gaila, kad atskiri kandidatų rėmėjai įsivėlė į vieni kitų viešosios pozicijos Gruzijos krizės klausimu kritikos procesą. Šis klausimas yra pernelyg svarbus, kad viskas taip vyktų.
Šiandien per anksti konkretizuoti žingsnius, kurių turėtų imtis Vakarai. Tačiau turi būti padaryta taip, kad Rusija suprastų, jog ji rizikuoja atsidurti tarptautinėje izoliacijoje. Tai pirmiausia turėtų rūpėti naujam Rusijos verslo elitui, kuris yra neapsaugotas nuo globalaus finansinio spaudimo. Galingi Rusijos oligarchai turi šimtus milijardų dolerių Vakarų bankų sąskaitose. Jie daug prarastų Šaltojo karo tipo priešpriešos, kurios tam tikru momentu šios sąskaitos būtų „užšaldytos“, atveju.
Vakarai turėtų apmastyti ir olimpinę opciją. Jeigu Gruzijos teritorinio vientisumo klausimas nebus adekvačiai išspręstas (pavyzdžiui, dislokavus Pietų Osetijoje ir Abchazijoje tikrai nepriklausomų tarptautinių saugumo pajėgų, kurios pakeistų Rusijos karius, kontingentą), JAV turėtų pagalvoti apie galimybę boikotuoti 2014 m. Olimpines žaidynes, kurios bus organizuojamos Rusijoje Soči mieste, visai netoli nuo Gruzijos sienų. Precedentas jau yra. Buvau Carter administracijos narys, kada buvo nuspręsta, jog Amerikos atletai nevyks į 1980 m. vasaros Olimpines žaidynes Maskvoje, nes Rusija įsiveržė į Afganistaną. Sovietų Sąjunga tada buvo paruošusi propagandinį šou, primenantį 1936 m. Hitlerio Olimpiadą Berlyne. Amerikos žingsnis tapo smūgiu prezidentui Leonidui Brežnevui ir jo komunistinei sistemai bei atėmė iš Maskvos galimybę džiaugtis pasauliniu triumfu.
Gruzijos krizė Rusijai yra kritinis išbandymas. Jeigu Putinas toliau naudos ginklus, pavergs Gruziją ir nušalins jos demokratiškai išrinktą prezidentą – apie ką nedviprasmiškai užsiminė Putino Užsienio reikalų ministras – tai tik laiko klausimas, kada Maskva imsis Ukrainos ir kitų nepriklausomų, bet pažeidžiamų postsovietinių valstybių. Vakarai turi atsakyti atsargiai, bet morališkai ir strategiškai koncentruotai. Jų tikslas yra demokratinė Rusija, kuri būtų konstruktyvi globalios sistemos, paremtos pagarba suverenitetui, teisei ir demokratijai, dalyvė. Tačiau šis tikslas gali būti pasiektas tik tuo atveju, jei pasaulis aiškiai parodys Maskvai, kad radikaliai nacionalistinei Rusijai nepavyks sukurti naujos imperijos mūsų postimperiniame amžiuje.
Zbigniew Brzezinski
Parengta pagal žurnalą Time
