Klausimas gali pasirodyti paradoksalus, nes per amžius gyvename prie Baltijos jūros, Baltijos šalimis įprasta vadinti Lietuvą, Latviją ir Estiją, pagaliau, esame baltų palikuonys. Tačiau žvelgiant į du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius vyravusias politikos kryptis, akivaizdu, kad integruotis į Baltijos regioną nebuvo skubama.
Kodėl šį klausimą svarbu kelti net ir esant tokiai sudėtingai padėčiai šalyje, kai neregėtu mastu auga nedarbas ir vis daugiau žmonių gyvena ties skurdo riba? Atsakymas paprastas: dabartinės valdžios kursas į „privatizuotą valstybę“.
Jaunimo vertimas skolintis dešimtis tūkstančių litų siekiančias sumas iš komercinių bankų, kai nustatytų palūkanų simboliškomis tikrai nepavadinsi, skambiai įvardytas kaip aukštojo mokslo reforma. Sveikatos apsaugos reforma, „Sodros“ reforma, privatizuotos valstybės ir savivaldybės įmonės bei viešosios paslaugos... Atviras klausimas dešiniųjų atstovas – kur link einama? Kokiais pavyzdžiais remiamasi? Ir koks valstybės modelis kuriamas?
Istoriškai susiklostė, kad rytinė Baltijos pakrantė, ilgus metus priklausiusi Rytų blokui, atsiliko ekonomiškai ir kultūriškai, palyginti su Skandinavija, kurios šalys išsiskiria žmogaus teisių ir laisvių skvarba, socialine apsauga ir bendruomeniškumu.
Išsikovoję nepriklausomybę, mokėmės laisvosios rinkos taisyklių, integravomės į euroatlantines organizacijas, patraukėme užsidirbti svetur, tačiau darėme labai mažai, kad pradėtume daugiau bendrauti savo regione.
Manau, kad tai praradimas, kurio padarinius šiandien dar labiau paryškina padėtis šalyje. Žinoma, nereikia manyti, kad ten, į šiaurę ir vakarus nuo Baltijos jūros, – kone rojus žemėje, tačiau progresas jau minėtose žmogaus teisių ir socialinėje srityse Skandinavijos šalyse nepaneigiamas.
„Reklamuoti“ skandinaviškas vertybes, skatinti žmonių domėjimąsi ir bendravimą labai svarbu. Ypač šiais laikais, kai turime istorinę galimybę dalyvauti įgyvendinant Baltijos jūros strategiją, kurios pagrindinės kryptys yra šios: švaresnė aplinka, stipresnė ekonomika, geresnis žmonių gyvenimas ir didesnis saugumas.
Šią savaitę Europos Parlamento Transporto ir turizmo komitete svarstoma Baltijos regiono transporto koncepcija. Čia keliami labai aiškūs tikslai: plėtoti jūrų transportą, tankinti geležinkelių tinklą, minimi jūros greitkeliai (TEN-T 21), geležinkelių tinklas tarp Berlyno ir Baltijos pakrantės (TEN-T 1), pabrėžiamas didesnio tempo poreikis įgyvendinant projektą „Rail Baltica“.
Svarbu tai, kad, kalbant apie šiuos infrastruktūros projektus, kuriems reikia milžiniškų investicijų, pabrėžiama ne vien ekonominė grąža ir pelnas, bet ir viso regiono vizija, jo ekonomika, aktyvesnis piliečių bendradarbiavimas.
Kalbant apie energetiką ir jos įtaką nacionaliniam saugumui, taip pat akivaizdu, kad veikti turime kartu su Baltijos regionu. Elektros jungtis su Švedija, dujų jungtis su Lenkija „Mažasis gintaras“ ir įsijungimas į atsinaujinančios energijos šaltinių tarptautinius tinklus, siekiančius Šiaurės valstybes, turi būti jau šiandienos mūsų valstybės prioritetai.
Tačiau šioje vietoje ryškėja ir pagrindinė problema – žvelgiant iš Europos Sąjungos perspektyvos, šalies strategija ir jos gravitacija aiški, tačiau, vertinant dabartinės Vyriausybės prioritetus ir veiklą, tenka spėlioti, į ką mes lygiuojamės, kokią valstybę kuriame ir kokiam regionui save priskiriame.
Matant šiuos mūsų visuomenei skaudžius neatitikimus, belieka tikėtis, kad Europos Sąjungos politika bus nukreipta ne į stambiojo kapitalo interesus, o į žmonių gerovę, kad nevyriausybinis sektorius taps teigiamų regiono pokyčių varikliu, o piliečiai nepasiduos valdžios bauginimui, kad kitos išeities nei dabartinė kryptis nėra.
Zigmantas Balčytis yra LSDP ir Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos, Biudžeto kontrolės bei Transporto ir turizmo komitetų narys
